Ponas Tadas361 psl. · apie 5 min.
Devintoji knyga. Mūšys72% kūrinio
361 psl.

Paskiausią, nors iš motinos, Horeškų vaiką!

Paspėjęs Kirminas savim bent Grafą dengia,

Sužeidžia jį, bet Grafas tuo mirties išvengia,

Ištraukęs iš po žirgo, vedas jį ir laiko

Bajorų karštį, liepdamas gerai tik taikyt,

Nemėtyt šūvių, už tvorų ir sienų trauktis,

O Grafui, raiteliams įsako dar palaukti.

Planus tuos Kirmino visų geriau pažino

Pons Tadas. Slepias tuoj už šulinio medinio;

Gerai jis šaudė, o, be to, jisai negirtas

(Kulka jo sviedžiant pinigą dar ore kirto),

Tad baisiai Maskvą skina. Ieško vyresniųjų;

Feldfėbelį nukirto vieną iš pirmųjų,

Paskui kartu dviem vamzdžiais skina du seržantu,

Į galionus vis taiko, į auksuotus kantus,

Į štabą. Rykovas jau pyksta nusigandęs,

Tik kojom trepsi, kardo rankeną net kanda:

»Majorai Plute, šaukia, reik nusukt jam sprandą,

Juk taip iššaudys greit jis visą mūs komandą!«

Tad Plutas Tadui baisiai piktas ima rėkti:

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.