Ponas Tadas360-362 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys72% kūrinio
360 psl.

Greblys dar tuziną. Maskoliai susimaišo;

Pabūgsta apgaulės, kur bėgt – neklausia vado,

Palieka sužeistus; juos Krikštytojas bado.

Toli jau tvartai. Rykovas todel sumano

Sustoti paliai daržą, paliai pat parkaną;

Ten rotą irstančią skubiai naujai rikiuoja,

Bet maino tuoj rikiuotę ir kitaip grupuoja:

Trikampį daro, kiša smaigalį į priekį,

O du kiti galai parkaną patį siekia.

Gerai padarė, nes jau raiteliai atjojo.

Maskoliai tie, kur Grafą pilyje dabojo,

Pabūgę išsisklaidė; Grafas tad sudarė

Tuoj būrį raitelių ir leidosi į dvarą,

Pats vadovauja, kardą keldamas į šoną.

Čia rėkia Rykovas: »Šauk, pusė bataliono!«

Ugninis siūlas per gaidžius staiga nutįso,

Ir vamzdžiai tuoj paleido kulkų būrį visą.

Trys raiteliai pašauti, vienas jau lavonas,

Jau griūva Grafo žirgas; skuba jam iš šono

Pagalbon Raktininkas, – jegrai Grafan taiko,

361 psl.

Paskiausią, nors iš motinos, Horeškų vaiką!

Paspėjęs Kirminas savim bent Grafą dengia,

Sužeidžia jį, bet Grafas tuo mirties išvengia,

Ištraukęs iš po žirgo, vedas jį ir laiko

Bajorų karštį, liepdamas gerai tik taikyt,

Nemėtyt šūvių, už tvorų ir sienų trauktis,

O Grafui, raiteliams įsako dar palaukti.

Planus tuos Kirmino visų geriau pažino

Pons Tadas. Slepias tuoj už šulinio medinio;

Gerai jis šaudė, o, be to, jisai negirtas

(Kulka jo sviedžiant pinigą dar ore kirto),

Tad baisiai Maskvą skina. Ieško vyresniųjų;

Feldfėbelį nukirto vieną iš pirmųjų,

Paskui kartu dviem vamzdžiais skina du seržantu,

Į galionus vis taiko, į auksuotus kantus,

Į štabą. Rykovas jau pyksta nusigandęs,

Tik kojom trepsi, kardo rankeną net kanda:

»Majorai Plute, šaukia, reik nusukt jam sprandą,

Juk taip iššaudys greit jis visą mūs komandą!«

Tad Plutas Tadui baisiai piktas ima rėkti:

362 psl.

»Pons Lenke, gėdykis kovoj už medžio bėgti,

Nebūk bailys, išeik į platų mūšio taką

Kareiviškai ir drąsiai«. Tadas jam atsako:

»Majorai! jei esi tu karžygys drąsusis,

Tai ar ilgai dar užpakaly jegrų būsi?

Tavęs aš nebijau, tiktai paliki tvorą,

Gavai per veidą, kautis su tavim tad noriu!

Juk mudu susipykom, kam tad kraują lieti,

Tai ginčą mūs tesprendžia kardas, pištalietas,

Ką nori rinkis – nuo patrankų ik spilkučių,

Jei ne, tai jūs neliks, kaip duobėje vilkučių«.

Tai taręs šovė, šūvis dar nenuskambėjo,

Jau paliai Rykovą paručniką nudėjo.

»Majorai, tarė Rykovas, na eiki kautis,

Juk reikia satisfakciją iš jo tau gauti.

Jei tą bajorą kitas kas dabar nušautų,

Tai įžeistos garbės Majoras neatgautum.

Tad reik drąsos bajoro skyrium pažiūrėti

Ir jei ne šautuvu, tai bent kardu nudėti.

Jei šauju, tai į gaują, o duriu – ką noriu,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.