Ponas Tadas361-363 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys72% kūrinio
361 psl.

Paskiausią, nors iš motinos, Horeškų vaiką!

Paspėjęs Kirminas savim bent Grafą dengia,

Sužeidžia jį, bet Grafas tuo mirties išvengia,

Ištraukęs iš po žirgo, vedas jį ir laiko

Bajorų karštį, liepdamas gerai tik taikyt,

Nemėtyt šūvių, už tvorų ir sienų trauktis,

O Grafui, raiteliams įsako dar palaukti.

Planus tuos Kirmino visų geriau pažino

Pons Tadas. Slepias tuoj už šulinio medinio;

Gerai jis šaudė, o, be to, jisai negirtas

(Kulka jo sviedžiant pinigą dar ore kirto),

Tad baisiai Maskvą skina. Ieško vyresniųjų;

Feldfėbelį nukirto vieną iš pirmųjų,

Paskui kartu dviem vamzdžiais skina du seržantu,

Į galionus vis taiko, į auksuotus kantus,

Į štabą. Rykovas jau pyksta nusigandęs,

Tik kojom trepsi, kardo rankeną net kanda:

»Majorai Plute, šaukia, reik nusukt jam sprandą,

Juk taip iššaudys greit jis visą mūs komandą!«

Tad Plutas Tadui baisiai piktas ima rėkti:

362 psl.

»Pons Lenke, gėdykis kovoj už medžio bėgti,

Nebūk bailys, išeik į platų mūšio taką

Kareiviškai ir drąsiai«. Tadas jam atsako:

»Majorai! jei esi tu karžygys drąsusis,

Tai ar ilgai dar užpakaly jegrų būsi?

Tavęs aš nebijau, tiktai paliki tvorą,

Gavai per veidą, kautis su tavim tad noriu!

Juk mudu susipykom, kam tad kraują lieti,

Tai ginčą mūs tesprendžia kardas, pištalietas,

Ką nori rinkis – nuo patrankų ik spilkučių,

Jei ne, tai jūs neliks, kaip duobėje vilkučių«.

Tai taręs šovė, šūvis dar nenuskambėjo,

Jau paliai Rykovą paručniką nudėjo.

»Majorai, tarė Rykovas, na eiki kautis,

Juk reikia satisfakciją iš jo tau gauti.

Jei tą bajorą kitas kas dabar nušautų,

Tai įžeistos garbės Majoras neatgautum.

Tad reik drąsos bajoro skyrium pažiūrėti

Ir jei ne šautuvu, tai bent kardu nudėti.

Jei šauju, tai į gaują, o duriu – ką noriu,

363 psl.

Suvorovs senis sakė; tad išeik Majore,

Nes jis išskins mus, štai, žiūrėk, jau šauti graso«.

Į tai Majoras sako: »Rykove mielasis!

Gabus tu kautis, tad, brolau, tau kautis leidžiu.

Arba? gal koks poručnikas mūs kautis geidžia.

Majoras aš, aš negaliu karių palikti,

Juk visa gal su batalionu atsitikti«.

Tai girdi Rykovas, tuoj dar drąsesnis daros,

Įsako šaudyt liaut, mosuoja baltą skarą

Ir klausia Tado, kokio ginklo jis norėtų?

Ant galo kautis špagomis susiderėta.

Dar Tadui ginklo trūko, atnešant tad laukė,

Bet Grafas čia staiga derybas tas nutraukė.

»Soplica! tarė, dovanok prašau man, Pone,

Majorą Tamsta iššaukei! Aš Kapitoną

Šaukiu: į pilį mano šiąnakt jis atvyko,

(Čia perkirto Protazas, mūsų, Pons, sakyki),

»Jis, tęsė Grafas, kaip piktadarys atėjo,

Jis, Rykovas, mačiau aš, raišiojo džokejus.

Nubausiu jį, kaip nubaudžiau dar ir netokius

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kuo skiriasi majoras Plutas ir kapitonas Rykovas, kai Tadas iššaukia Plutą kautis? Kaip po to kaunasi bajorai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Plutas Tadą vadina bailiu, bet pats slepiasi už kareivių, o iššauktas atsisako kautis, teisindamasis, kad negali palikti bataliono. Rykovas ragina jį eiti kautis, o šiam atsisakius pats sutinka kautis su Tadu. Tada Grafas perima kovą ir iššaukia Rykovą, ir jiedu kaunasi pagal garbės paprotį: prieš kovą mandagiai pasisveikina. Tuo metu Plutas pažada Gontai keturis rublius, kad šis pašautų Tadą. Išdavikiškas šūvis tik prakiurdo Tado skrybėlę, bet vėl įžiebia mūšį, ir Dobžinskiai su lietuviais, „nežiūrint savų senų susikirtimų“, kaunasi kaip broliai.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.