Ponas Tadas359-364 psl. · apie 20 min.
Devintoji knyga. Mūšys73% kūrinio
359 psl.

Tą mielą šautuvą, nors vos ranka atkėlė

Dar kulkų krepšį, ant tuščios, mat, neketino

Jis kautis, tad dar skonį spirito mėgino;

Atkišęs volę, delnu geria, net neskaito

Jis gurkšnių, ir tik kai gana gerai įkaito,

Kepurę užvertė ir jau iš vietos kilo,

Užtaisė ginklą, parako kiek reik įpylė

Ir sekti mūšį ėmė. Mato durklų bangą

Ir kad bajorai jau atvyti veik pas langą;

Prieš tąją bangą eiti sąžinė jam liepia,

Žolėj pasineria, tik kartais pasistiepia,

Paskui per dilgėles į mūšio vietą traukia

Ir Greblį gestais prie savęs iš tolo šaukia.

Su šautuvu Greblys prie durų atsistojęs

Jau rūmus gynė, nes ten Zosė jo brangioji,

Kuri į jojo asmenį nors nežiūrėjo,

Bet jis mylėjo ją ir mirt del jos galėjo.

Jau jegrai bajorus nuo dilgėlių nuvaro,

Bet čia Ąsotis vamzdį platų atidaro

Ir kulkų tuziną paleidžia kaip iš maišo,

360 psl.

Greblys dar tuziną. Maskoliai susimaišo;

Pabūgsta apgaulės, kur bėgt – neklausia vado,

Palieka sužeistus; juos Krikštytojas bado.

Toli jau tvartai. Rykovas todel sumano

Sustoti paliai daržą, paliai pat parkaną;

Ten rotą irstančią skubiai naujai rikiuoja,

Bet maino tuoj rikiuotę ir kitaip grupuoja:

Trikampį daro, kiša smaigalį į priekį,

O du kiti galai parkaną patį siekia.

Gerai padarė, nes jau raiteliai atjojo.

Maskoliai tie, kur Grafą pilyje dabojo,

Pabūgę išsisklaidė; Grafas tad sudarė

Tuoj būrį raitelių ir leidosi į dvarą,

Pats vadovauja, kardą keldamas į šoną.

Čia rėkia Rykovas: »Šauk, pusė bataliono!«

Ugninis siūlas per gaidžius staiga nutįso,

Ir vamzdžiai tuoj paleido kulkų būrį visą.

Trys raiteliai pašauti, vienas jau lavonas,

Jau griūva Grafo žirgas; skuba jam iš šono

Pagalbon Raktininkas, – jegrai Grafan taiko,

361 psl.

Paskiausią, nors iš motinos, Horeškų vaiką!

Paspėjęs Kirminas savim bent Grafą dengia,

Sužeidžia jį, bet Grafas tuo mirties išvengia,

Ištraukęs iš po žirgo, vedas jį ir laiko

Bajorų karštį, liepdamas gerai tik taikyt,

Nemėtyt šūvių, už tvorų ir sienų trauktis,

O Grafui, raiteliams įsako dar palaukti.

Planus tuos Kirmino visų geriau pažino

Pons Tadas. Slepias tuoj už šulinio medinio;

Gerai jis šaudė, o, be to, jisai negirtas

(Kulka jo sviedžiant pinigą dar ore kirto),

Tad baisiai Maskvą skina. Ieško vyresniųjų;

Feldfėbelį nukirto vieną iš pirmųjų,

Paskui kartu dviem vamzdžiais skina du seržantu,

Į galionus vis taiko, į auksuotus kantus,

Į štabą. Rykovas jau pyksta nusigandęs,

Tik kojom trepsi, kardo rankeną net kanda:

»Majorai Plute, šaukia, reik nusukt jam sprandą,

Juk taip iššaudys greit jis visą mūs komandą!«

Tad Plutas Tadui baisiai piktas ima rėkti:

362 psl.

»Pons Lenke, gėdykis kovoj už medžio bėgti,

Nebūk bailys, išeik į platų mūšio taką

Kareiviškai ir drąsiai«. Tadas jam atsako:

»Majorai! jei esi tu karžygys drąsusis,

Tai ar ilgai dar užpakaly jegrų būsi?

Tavęs aš nebijau, tiktai paliki tvorą,

Gavai per veidą, kautis su tavim tad noriu!

Juk mudu susipykom, kam tad kraują lieti,

Tai ginčą mūs tesprendžia kardas, pištalietas,

Ką nori rinkis – nuo patrankų ik spilkučių,

Jei ne, tai jūs neliks, kaip duobėje vilkučių«.

Tai taręs šovė, šūvis dar nenuskambėjo,

Jau paliai Rykovą paručniką nudėjo.

»Majorai, tarė Rykovas, na eiki kautis,

Juk reikia satisfakciją iš jo tau gauti.

Jei tą bajorą kitas kas dabar nušautų,

Tai įžeistos garbės Majoras neatgautum.

Tad reik drąsos bajoro skyrium pažiūrėti

Ir jei ne šautuvu, tai bent kardu nudėti.

Jei šauju, tai į gaują, o duriu – ką noriu,

363 psl.

Suvorovs senis sakė; tad išeik Majore,

Nes jis išskins mus, štai, žiūrėk, jau šauti graso«.

Į tai Majoras sako: »Rykove mielasis!

Gabus tu kautis, tad, brolau, tau kautis leidžiu.

Arba? gal koks poručnikas mūs kautis geidžia.

Majoras aš, aš negaliu karių palikti,

Juk visa gal su batalionu atsitikti«.

Tai girdi Rykovas, tuoj dar drąsesnis daros,

Įsako šaudyt liaut, mosuoja baltą skarą

Ir klausia Tado, kokio ginklo jis norėtų?

Ant galo kautis špagomis susiderėta.

Dar Tadui ginklo trūko, atnešant tad laukė,

Bet Grafas čia staiga derybas tas nutraukė.

»Soplica! tarė, dovanok prašau man, Pone,

Majorą Tamsta iššaukei! Aš Kapitoną

Šaukiu: į pilį mano šiąnakt jis atvyko,

(Čia perkirto Protazas, mūsų, Pons, sakyki),

»Jis, tęsė Grafas, kaip piktadarys atėjo,

Jis, Rykovas, mačiau aš, raišiojo džokejus.

Nubausiu jį, kaip nubaudžiau dar ir netokius

364 psl.

Sicilijoje plėšikus – Birbante-rokkos«.

Nurimo visa, niekas jau daugiau nešauja,

Kariai tiktai vadų kova jau įdomaujas.

Jau Rykovas ir Grafas eidami skersuoja

Akim, tačiau nutilę, nesipravardžiuoja;

Paskui kairiosiom rankom pakelia vaizdingai

Dar kepures ir lenkias mandagiai (garbingas,

Mat, paprotys, reik sveikintis prieš užmušimą).

Štai špagos siekias jau ir štai jau kautis ima:

Jau karžygiai priklaupia kojom dešiniomis,

Pirmyn, atgal abudu šoka pakaitomis.

Bet Plutas mato Tadą priešais savo frontą,

Ir šaukiasi Jefreiterį, tą drąsų Gontą,

Kurs rotoj buvo už visus šaulys geriausias.

Majoras tarė: »Gonta, ar matai jį, klausiu?

Jei jam pataikysi į šonkaulius žemuosius,

Tai keturis rublius sidabrinius tau duosiu«.

Jau Gonta ima šautuvą, jau šauti rengias;

Priklaupia, o draugai apsiaustais jį uždengia;

Bet ne į šonkaulį, į galvą Tadui žiūri,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kuo skiriasi majoras Plutas ir kapitonas Rykovas, kai Tadas iššaukia Plutą kautis? Kaip po to kaunasi bajorai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Plutas Tadą vadina bailiu, bet pats slepiasi už kareivių, o iššauktas atsisako kautis, teisindamasis, kad negali palikti bataliono. Rykovas ragina jį eiti kautis, o šiam atsisakius pats sutinka kautis su Tadu. Tada Grafas perima kovą ir iššaukia Rykovą, ir jiedu kaunasi pagal garbės paprotį: prieš kovą mandagiai pasisveikina. Tuo metu Plutas pažada Gontai keturis rublius, kad šis pašautų Tadą. Išdavikiškas šūvis tik prakiurdo Tado skrybėlę, bet vėl įžiebia mūšį, ir Dobžinskiai su lietuviais, „nežiūrint savų senų susikirtimų“, kaunasi kaip broliai.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.