»Pons Lenke, gėdykis kovoj už medžio bėgti,
Nebūk bailys, išeik į platų mūšio taką
Kareiviškai ir drąsiai«. Tadas jam atsako:
»Majorai! jei esi tu karžygys drąsusis,
Tai ar ilgai dar užpakaly jegrų būsi?
Tavęs aš nebijau, tiktai paliki tvorą,
Gavai per veidą, kautis su tavim tad noriu!
Juk mudu susipykom, kam tad kraują lieti,
Tai ginčą mūs tesprendžia kardas, pištalietas,
Ką nori rinkis – nuo patrankų ik spilkučių,
Jei ne, tai jūs neliks, kaip duobėje vilkučių«.
Tai taręs šovė, šūvis dar nenuskambėjo,
Jau paliai Rykovą paručniką nudėjo.
»Majorai, tarė Rykovas, na eiki kautis,
Juk reikia satisfakciją iš jo tau gauti.
Jei tą bajorą kitas kas dabar nušautų,
Tai įžeistos garbės Majoras neatgautum.
Tad reik drąsos bajoro skyrium pažiūrėti
Ir jei ne šautuvu, tai bent kardu nudėti.
Jei šauju, tai į gaują, o duriu – ką noriu,
Suvorovs senis sakė; tad išeik Majore,
Nes jis išskins mus, štai, žiūrėk, jau šauti graso«.
Į tai Majoras sako: »Rykove mielasis!
Gabus tu kautis, tad, brolau, tau kautis leidžiu.
Arba? gal koks poručnikas mūs kautis geidžia.
Majoras aš, aš negaliu karių palikti,
Juk visa gal su batalionu atsitikti«.
Tai girdi Rykovas, tuoj dar drąsesnis daros,
Įsako šaudyt liaut, mosuoja baltą skarą
Ir klausia Tado, kokio ginklo jis norėtų?
Ant galo kautis špagomis susiderėta.
Dar Tadui ginklo trūko, atnešant tad laukė,
Bet Grafas čia staiga derybas tas nutraukė.
»Soplica! tarė, dovanok prašau man, Pone,
Majorą Tamsta iššaukei! Aš Kapitoną
Šaukiu: į pilį mano šiąnakt jis atvyko,
(Čia perkirto Protazas, mūsų, Pons, sakyki),
»Jis, tęsė Grafas, kaip piktadarys atėjo,
Jis, Rykovas, mačiau aš, raišiojo džokejus.
Nubausiu jį, kaip nubaudžiau dar ir netokius
Sicilijoje plėšikus – Birbante-rokkos«.
Nurimo visa, niekas jau daugiau nešauja,
Kariai tiktai vadų kova jau įdomaujas.
Jau Rykovas ir Grafas eidami skersuoja
Akim, tačiau nutilę, nesipravardžiuoja;
Paskui kairiosiom rankom pakelia vaizdingai
Dar kepures ir lenkias mandagiai (garbingas,
Mat, paprotys, reik sveikintis prieš užmušimą).
Štai špagos siekias jau ir štai jau kautis ima:
Jau karžygiai priklaupia kojom dešiniomis,
Pirmyn, atgal abudu šoka pakaitomis.
Bet Plutas mato Tadą priešais savo frontą,
Ir šaukiasi Jefreiterį, tą drąsų Gontą,
Kurs rotoj buvo už visus šaulys geriausias.
Majoras tarė: »Gonta, ar matai jį, klausiu?
Jei jam pataikysi į šonkaulius žemuosius,
Tai keturis rublius sidabrinius tau duosiu«.
Jau Gonta ima šautuvą, jau šauti rengias;
Priklaupia, o draugai apsiaustais jį uždengia;
Bet ne į šonkaulį, į galvą Tadui žiūri,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.