Suvorovs senis sakė; tad išeik Majore,
Nes jis išskins mus, štai, žiūrėk, jau šauti graso«.
Į tai Majoras sako: »Rykove mielasis!
Gabus tu kautis, tad, brolau, tau kautis leidžiu.
Arba? gal koks poručnikas mūs kautis geidžia.
Majoras aš, aš negaliu karių palikti,
Juk visa gal su batalionu atsitikti«.
Tai girdi Rykovas, tuoj dar drąsesnis daros,
Įsako šaudyt liaut, mosuoja baltą skarą
Ir klausia Tado, kokio ginklo jis norėtų?
Ant galo kautis špagomis susiderėta.
Dar Tadui ginklo trūko, atnešant tad laukė,
Bet Grafas čia staiga derybas tas nutraukė.
»Soplica! tarė, dovanok prašau man, Pone,
Majorą Tamsta iššaukei! Aš Kapitoną
Šaukiu: į pilį mano šiąnakt jis atvyko,
(Čia perkirto Protazas, mūsų, Pons, sakyki),
»Jis, tęsė Grafas, kaip piktadarys atėjo,
Jis, Rykovas, mačiau aš, raišiojo džokejus.
Nubausiu jį, kaip nubaudžiau dar ir netokius
Sicilijoje plėšikus – Birbante-rokkos«.
Nurimo visa, niekas jau daugiau nešauja,
Kariai tiktai vadų kova jau įdomaujas.
Jau Rykovas ir Grafas eidami skersuoja
Akim, tačiau nutilę, nesipravardžiuoja;
Paskui kairiosiom rankom pakelia vaizdingai
Dar kepures ir lenkias mandagiai (garbingas,
Mat, paprotys, reik sveikintis prieš užmušimą).
Štai špagos siekias jau ir štai jau kautis ima:
Jau karžygiai priklaupia kojom dešiniomis,
Pirmyn, atgal abudu šoka pakaitomis.
Bet Plutas mato Tadą priešais savo frontą,
Ir šaukiasi Jefreiterį, tą drąsų Gontą,
Kurs rotoj buvo už visus šaulys geriausias.
Majoras tarė: »Gonta, ar matai jį, klausiu?
Jei jam pataikysi į šonkaulius žemuosius,
Tai keturis rublius sidabrinius tau duosiu«.
Jau Gonta ima šautuvą, jau šauti rengias;
Priklaupia, o draugai apsiaustais jį uždengia;
Bet ne į šonkaulį, į galvą Tadui žiūri,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo skiriasi majoras Plutas ir kapitonas Rykovas, kai Tadas iššaukia Plutą kautis? Kaip po to kaunasi bajorai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Plutas Tadą vadina bailiu, bet pats slepiasi už kareivių, o iššauktas atsisako kautis, teisindamasis, kad negali palikti bataliono. Rykovas ragina jį eiti kautis, o šiam atsisakius pats sutinka kautis su Tadu. Tada Grafas perima kovą ir iššaukia Rykovą, ir jiedu kaunasi pagal garbės paprotį: prieš kovą mandagiai pasisveikina. Tuo metu Plutas pažada Gontai keturis rublius, kad šis pašautų Tadą. Išdavikiškas šūvis tik prakiurdo Tado skrybėlę, bet vėl įžiebia mūšį, ir Dobžinskiai su lietuviais, „nežiūrint savų senų susikirtimų“, kaunasi kaip broliai.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.