Ponas Tadas363-365 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys73% kūrinio
363 psl.

Suvorovs senis sakė; tad išeik Majore,

Nes jis išskins mus, štai, žiūrėk, jau šauti graso«.

Į tai Majoras sako: »Rykove mielasis!

Gabus tu kautis, tad, brolau, tau kautis leidžiu.

Arba? gal koks poručnikas mūs kautis geidžia.

Majoras aš, aš negaliu karių palikti,

Juk visa gal su batalionu atsitikti«.

Tai girdi Rykovas, tuoj dar drąsesnis daros,

Įsako šaudyt liaut, mosuoja baltą skarą

Ir klausia Tado, kokio ginklo jis norėtų?

Ant galo kautis špagomis susiderėta.

Dar Tadui ginklo trūko, atnešant tad laukė,

Bet Grafas čia staiga derybas tas nutraukė.

»Soplica! tarė, dovanok prašau man, Pone,

Majorą Tamsta iššaukei! Aš Kapitoną

Šaukiu: į pilį mano šiąnakt jis atvyko,

(Čia perkirto Protazas, mūsų, Pons, sakyki),

»Jis, tęsė Grafas, kaip piktadarys atėjo,

Jis, Rykovas, mačiau aš, raišiojo džokejus.

Nubausiu jį, kaip nubaudžiau dar ir netokius

364 psl.

Sicilijoje plėšikus – Birbante-rokkos«.

Nurimo visa, niekas jau daugiau nešauja,

Kariai tiktai vadų kova jau įdomaujas.

Jau Rykovas ir Grafas eidami skersuoja

Akim, tačiau nutilę, nesipravardžiuoja;

Paskui kairiosiom rankom pakelia vaizdingai

Dar kepures ir lenkias mandagiai (garbingas,

Mat, paprotys, reik sveikintis prieš užmušimą).

Štai špagos siekias jau ir štai jau kautis ima:

Jau karžygiai priklaupia kojom dešiniomis,

Pirmyn, atgal abudu šoka pakaitomis.

Bet Plutas mato Tadą priešais savo frontą,

Ir šaukiasi Jefreiterį, tą drąsų Gontą,

Kurs rotoj buvo už visus šaulys geriausias.

Majoras tarė: »Gonta, ar matai jį, klausiu?

Jei jam pataikysi į šonkaulius žemuosius,

Tai keturis rublius sidabrinius tau duosiu«.

Jau Gonta ima šautuvą, jau šauti rengias;

Priklaupia, o draugai apsiaustais jį uždengia;

Bet ne į šonkaulį, į galvą Tadui žiūri,

365 psl.

Iššovė, bet arti... tik skrybėlę pradūrė.

Pašoko Tadas, Krikštytojas užpuolimą

Ant Rykovo jau daro, šaukdams: »Apgavimas!«

Bet kliudo Tadas, Rykovas todel suspėjo

Čia reiteruotis, ir jau jegrų vėl eilėje.

Vėl Dobžinskiai su Lietuva jau pulti ima

Ir, nežiūrint savų senų susikirtimų,

Kaip broliai kaujasi, dar skatina viens kitą.

Pamatę Dobžinskiai Podhaiskį, kiek apspitę

Aplink jį jegrų, kai ranka tiesiąja,

Dalgiu dar ginas, rėkia jam: »Valio Podhajai!

Pirmyn, Lietuviai broliai, Lietuva garsioji!«

O Skolubai, pamatę, kaip rimtai kovoja

Skustuvas, nors jau sužeistas, bet rankoj turi

Dar kardą: »Tegyvuoja Mackai, tie Mozūrai!«

Kartu sušukę ima Maskolius badyti,

Veltui dar Kirminas ir Mackus nor tvarkyti.

Kai smarkiai taip bajorai Maskolius apninka,

Palikęs mūšį Voiskis eina daržo linkui.

Protazas atsargus taip pat su juo nuėjo,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.