Suvorovs senis sakė; tad išeik Majore,
Nes jis išskins mus, štai, žiūrėk, jau šauti graso«.
Į tai Majoras sako: »Rykove mielasis!
Gabus tu kautis, tad, brolau, tau kautis leidžiu.
Arba? gal koks poručnikas mūs kautis geidžia.
Majoras aš, aš negaliu karių palikti,
Juk visa gal su batalionu atsitikti«.
Tai girdi Rykovas, tuoj dar drąsesnis daros,
Įsako šaudyt liaut, mosuoja baltą skarą
Ir klausia Tado, kokio ginklo jis norėtų?
Ant galo kautis špagomis susiderėta.
Dar Tadui ginklo trūko, atnešant tad laukė,
Bet Grafas čia staiga derybas tas nutraukė.
»Soplica! tarė, dovanok prašau man, Pone,
Majorą Tamsta iššaukei! Aš Kapitoną
Šaukiu: į pilį mano šiąnakt jis atvyko,
(Čia perkirto Protazas, mūsų, Pons, sakyki),
»Jis, tęsė Grafas, kaip piktadarys atėjo,
Jis, Rykovas, mačiau aš, raišiojo džokejus.
Nubausiu jį, kaip nubaudžiau dar ir netokius
Sicilijoje plėšikus – Birbante-rokkos«.
Nurimo visa, niekas jau daugiau nešauja,
Kariai tiktai vadų kova jau įdomaujas.
Jau Rykovas ir Grafas eidami skersuoja
Akim, tačiau nutilę, nesipravardžiuoja;
Paskui kairiosiom rankom pakelia vaizdingai
Dar kepures ir lenkias mandagiai (garbingas,
Mat, paprotys, reik sveikintis prieš užmušimą).
Štai špagos siekias jau ir štai jau kautis ima:
Jau karžygiai priklaupia kojom dešiniomis,
Pirmyn, atgal abudu šoka pakaitomis.
Bet Plutas mato Tadą priešais savo frontą,
Ir šaukiasi Jefreiterį, tą drąsų Gontą,
Kurs rotoj buvo už visus šaulys geriausias.
Majoras tarė: »Gonta, ar matai jį, klausiu?
Jei jam pataikysi į šonkaulius žemuosius,
Tai keturis rublius sidabrinius tau duosiu«.
Jau Gonta ima šautuvą, jau šauti rengias;
Priklaupia, o draugai apsiaustais jį uždengia;
Bet ne į šonkaulį, į galvą Tadui žiūri,
Iššovė, bet arti... tik skrybėlę pradūrė.
Pašoko Tadas, Krikštytojas užpuolimą
Ant Rykovo jau daro, šaukdams: »Apgavimas!«
Bet kliudo Tadas, Rykovas todel suspėjo
Čia reiteruotis, ir jau jegrų vėl eilėje.
Vėl Dobžinskiai su Lietuva jau pulti ima
Ir, nežiūrint savų senų susikirtimų,
Kaip broliai kaujasi, dar skatina viens kitą.
Pamatę Dobžinskiai Podhaiskį, kiek apspitę
Aplink jį jegrų, kai ranka tiesiąja,
Dalgiu dar ginas, rėkia jam: »Valio Podhajai!
Pirmyn, Lietuviai broliai, Lietuva garsioji!«
O Skolubai, pamatę, kaip rimtai kovoja
Skustuvas, nors jau sužeistas, bet rankoj turi
Dar kardą: »Tegyvuoja Mackai, tie Mozūrai!«
Kartu sušukę ima Maskolius badyti,
Veltui dar Kirminas ir Mackus nor tvarkyti.
Kai smarkiai taip bajorai Maskolius apninka,
Palikęs mūšį Voiskis eina daržo linkui.
Protazas atsargus taip pat su juo nuėjo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.