Sicilijoje plėšikus – Birbante-rokkos«.
Nurimo visa, niekas jau daugiau nešauja,
Kariai tiktai vadų kova jau įdomaujas.
Jau Rykovas ir Grafas eidami skersuoja
Akim, tačiau nutilę, nesipravardžiuoja;
Paskui kairiosiom rankom pakelia vaizdingai
Dar kepures ir lenkias mandagiai (garbingas,
Mat, paprotys, reik sveikintis prieš užmušimą).
Štai špagos siekias jau ir štai jau kautis ima:
Jau karžygiai priklaupia kojom dešiniomis,
Pirmyn, atgal abudu šoka pakaitomis.
Bet Plutas mato Tadą priešais savo frontą,
Ir šaukiasi Jefreiterį, tą drąsų Gontą,
Kurs rotoj buvo už visus šaulys geriausias.
Majoras tarė: »Gonta, ar matai jį, klausiu?
Jei jam pataikysi į šonkaulius žemuosius,
Tai keturis rublius sidabrinius tau duosiu«.
Jau Gonta ima šautuvą, jau šauti rengias;
Priklaupia, o draugai apsiaustais jį uždengia;
Bet ne į šonkaulį, į galvą Tadui žiūri,
Iššovė, bet arti... tik skrybėlę pradūrė.
Pašoko Tadas, Krikštytojas užpuolimą
Ant Rykovo jau daro, šaukdams: »Apgavimas!«
Bet kliudo Tadas, Rykovas todel suspėjo
Čia reiteruotis, ir jau jegrų vėl eilėje.
Vėl Dobžinskiai su Lietuva jau pulti ima
Ir, nežiūrint savų senų susikirtimų,
Kaip broliai kaujasi, dar skatina viens kitą.
Pamatę Dobžinskiai Podhaiskį, kiek apspitę
Aplink jį jegrų, kai ranka tiesiąja,
Dalgiu dar ginas, rėkia jam: »Valio Podhajai!
Pirmyn, Lietuviai broliai, Lietuva garsioji!«
O Skolubai, pamatę, kaip rimtai kovoja
Skustuvas, nors jau sužeistas, bet rankoj turi
Dar kardą: »Tegyvuoja Mackai, tie Mozūrai!«
Kartu sušukę ima Maskolius badyti,
Veltui dar Kirminas ir Mackus nor tvarkyti.
Kai smarkiai taip bajorai Maskolius apninka,
Palikęs mūšį Voiskis eina daržo linkui.
Protazas atsargus taip pat su juo nuėjo,
Ir eidami jie tyliai kažką ten šnekėjo.
Darže, ten, kur parkanas su tvora sutampa,
Kur Rykovas padarė savąjį trikampį,
Stovėjo sūrinė senoviškai statyta,
Ji laikėsi ant balkių kryžiavai klaipytų.
Ten sūrių daug kapų atkaitoje kioksojo,
Aplinkui gi žolių pėdeliai dar kabojo:
Mėrūnai ten, medetkos, kiečiai, pinavijos,
Iš jų Voiskaitė taisė savąją vaistiją.
Viršuj ta sūrinė kelių tur sieksnių plotį,
O tenka jai ant vieno stulpo tik kaboti,
Kaip garnio lizdui. Stulpas ąžuolinis buvo,
Bet jau pasviręs, nes ik pusei jau papuvo
Ir rengės griūti. Kalbinta dažnai Teisėją,
Kad naują sūrinę statyti jau reikėjo;
Tačiau, anot Teisėjo, velik pataisyti,
Negu naujoviškumų jo dvare daryti.
Bet taisymui vis laukta dar geresnio laiko,
Tuo tarpu seną stulpą atramai du laikė.
Žiūrėjo taip toji trobelė suramstyta
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo skiriasi majoras Plutas ir kapitonas Rykovas, kai Tadas iššaukia Plutą kautis? Kaip po to kaunasi bajorai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Plutas Tadą vadina bailiu, bet pats slepiasi už kareivių, o iššauktas atsisako kautis, teisindamasis, kad negali palikti bataliono. Rykovas ragina jį eiti kautis, o šiam atsisakius pats sutinka kautis su Tadu. Tada Grafas perima kovą ir iššaukia Rykovą, ir jiedu kaunasi pagal garbės paprotį: prieš kovą mandagiai pasisveikina. Tuo metu Plutas pažada Gontai keturis rublius, kad šis pašautų Tadą. Išdavikiškas šūvis tik prakiurdo Tado skrybėlę, bet vėl įžiebia mūšį, ir Dobžinskiai su lietuviais, „nežiūrint savų senų susikirtimų“, kaunasi kaip broliai.
Rašiniui: Istorija
2. Kas nulemia mūšį su rusų kareiviais Soplicovo kieme ir kodėl tai juokinga?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mūšį nulemia sena sūrinė. Teisėjas nenorėjo statyti naujos, nes vengė „naujoviškumų“, todėl ji laikėsi ant supuvusio stulpo. Voiskis su Protazu ir kitais nuverčia jį ant Rykovo kareivių, ir rusus sutraiško sūriai, „Balti ir kruvini“. Herojiška kova baigiasi buitiška, net komiška scena, kaip ir visa poemoje aprašyta bajorų kova.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.