Ponas Tadas365-367 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys73% kūrinio
365 psl.

Iššovė, bet arti... tik skrybėlę pradūrė.

Pašoko Tadas, Krikštytojas užpuolimą

Ant Rykovo jau daro, šaukdams: »Apgavimas!«

Bet kliudo Tadas, Rykovas todel suspėjo

Čia reiteruotis, ir jau jegrų vėl eilėje.

Vėl Dobžinskiai su Lietuva jau pulti ima

Ir, nežiūrint savų senų susikirtimų,

Kaip broliai kaujasi, dar skatina viens kitą.

Pamatę Dobžinskiai Podhaiskį, kiek apspitę

Aplink jį jegrų, kai ranka tiesiąja,

Dalgiu dar ginas, rėkia jam: »Valio Podhajai!

Pirmyn, Lietuviai broliai, Lietuva garsioji!«

O Skolubai, pamatę, kaip rimtai kovoja

Skustuvas, nors jau sužeistas, bet rankoj turi

Dar kardą: »Tegyvuoja Mackai, tie Mozūrai!«

Kartu sušukę ima Maskolius badyti,

Veltui dar Kirminas ir Mackus nor tvarkyti.

Kai smarkiai taip bajorai Maskolius apninka,

Palikęs mūšį Voiskis eina daržo linkui.

Protazas atsargus taip pat su juo nuėjo,

366 psl.

Ir eidami jie tyliai kažką ten šnekėjo.

Darže, ten, kur parkanas su tvora sutampa,

Kur Rykovas padarė savąjį trikampį,

Stovėjo sūrinė senoviškai statyta,

Ji laikėsi ant balkių kryžiavai klaipytų.

Ten sūrių daug kapų atkaitoje kioksojo,

Aplinkui gi žolių pėdeliai dar kabojo:

Mėrūnai ten, medetkos, kiečiai, pinavijos,

Iš jų Voiskaitė taisė savąją vaistiją.

Viršuj ta sūrinė kelių tur sieksnių plotį,

O tenka jai ant vieno stulpo tik kaboti,

Kaip garnio lizdui. Stulpas ąžuolinis buvo,

Bet jau pasviręs, nes ik pusei jau papuvo

Ir rengės griūti. Kalbinta dažnai Teisėją,

Kad naują sūrinę statyti jau reikėjo;

Tačiau, anot Teisėjo, velik pataisyti,

Negu naujoviškumų jo dvare daryti.

Bet taisymui vis laukta dar geresnio laiko,

Tuo tarpu seną stulpą atramai du laikė.

Žiūrėjo taip toji trobelė suramstyta

367 psl.

Į Rykovo trikampį, priešais sustatytą.

Pas sūrinę tad Voiskis su Šaukliu atėjo,

Kiekviens gi po buomelį rankose turėjo;

Per kanapes dar pàskui šeimininkė taikės

Ir virėjukas mažas, bet gan tvirtas vaikas.

Priėję, buomus įrėmė į stulpo viršų

Ir stumia kiek tik gali, perpykę, įniršę,

Lyg sielininkai, kliūvant sieliui ant seklumo,

Kiek gali stumia, nor pasiekt greičiau gilumą.

Pasvyra stulpas: sūrinės jau nesulaiko

Ir sūriai, medžiai puikiai Maskolius pataiko,

Visam trikampiui; žeidžia, sklaido visą būrį,

Voliojas užmuštieji, sužeistieji; sūriai,

Balti ir kruvini, net apsismegenavę.

Jau Krapintojas viduryje viešpatavo,

Skustuvas skuta, Rykštė plaka, jegrus žeidžia,

O Grafas raitelius dar zovada paleidžia.

Tik aštuoni jau jegrai, vedami seržanto,

Dar ginas. Raktininkas bėga; jie supranta,

Ką reikia veikt, ir tuoj vamzdžius į jį atsuko;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas nulemia mūšį su rusų kareiviais Soplicovo kieme ir kodėl tai juokinga?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mūšį nulemia sena sūrinė. Teisėjas nenorėjo statyti naujos, nes vengė „naujoviškumų“, todėl ji laikėsi ant supuvusio stulpo. Voiskis su Protazu ir kitais nuverčia jį ant Rykovo kareivių, ir rusus sutraiško sūriai, „Balti ir kruvini“. Herojiška kova baigiasi buitiška, net komiška scena, kaip ir visa poemoje aprašyta bajorų kova.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.