Ponas Tadas361-368 psl. · apie 25 min.
Devintoji knyga. Mūšys73% kūrinio
361 psl.

Paskiausią, nors iš motinos, Horeškų vaiką!

Paspėjęs Kirminas savim bent Grafą dengia,

Sužeidžia jį, bet Grafas tuo mirties išvengia,

Ištraukęs iš po žirgo, vedas jį ir laiko

Bajorų karštį, liepdamas gerai tik taikyt,

Nemėtyt šūvių, už tvorų ir sienų trauktis,

O Grafui, raiteliams įsako dar palaukti.

Planus tuos Kirmino visų geriau pažino

Pons Tadas. Slepias tuoj už šulinio medinio;

Gerai jis šaudė, o, be to, jisai negirtas

(Kulka jo sviedžiant pinigą dar ore kirto),

Tad baisiai Maskvą skina. Ieško vyresniųjų;

Feldfėbelį nukirto vieną iš pirmųjų,

Paskui kartu dviem vamzdžiais skina du seržantu,

Į galionus vis taiko, į auksuotus kantus,

Į štabą. Rykovas jau pyksta nusigandęs,

Tik kojom trepsi, kardo rankeną net kanda:

»Majorai Plute, šaukia, reik nusukt jam sprandą,

Juk taip iššaudys greit jis visą mūs komandą!«

Tad Plutas Tadui baisiai piktas ima rėkti:

362 psl.

»Pons Lenke, gėdykis kovoj už medžio bėgti,

Nebūk bailys, išeik į platų mūšio taką

Kareiviškai ir drąsiai«. Tadas jam atsako:

»Majorai! jei esi tu karžygys drąsusis,

Tai ar ilgai dar užpakaly jegrų būsi?

Tavęs aš nebijau, tiktai paliki tvorą,

Gavai per veidą, kautis su tavim tad noriu!

Juk mudu susipykom, kam tad kraują lieti,

Tai ginčą mūs tesprendžia kardas, pištalietas,

Ką nori rinkis – nuo patrankų ik spilkučių,

Jei ne, tai jūs neliks, kaip duobėje vilkučių«.

Tai taręs šovė, šūvis dar nenuskambėjo,

Jau paliai Rykovą paručniką nudėjo.

»Majorai, tarė Rykovas, na eiki kautis,

Juk reikia satisfakciją iš jo tau gauti.

Jei tą bajorą kitas kas dabar nušautų,

Tai įžeistos garbės Majoras neatgautum.

Tad reik drąsos bajoro skyrium pažiūrėti

Ir jei ne šautuvu, tai bent kardu nudėti.

Jei šauju, tai į gaują, o duriu – ką noriu,

363 psl.

Suvorovs senis sakė; tad išeik Majore,

Nes jis išskins mus, štai, žiūrėk, jau šauti graso«.

Į tai Majoras sako: »Rykove mielasis!

Gabus tu kautis, tad, brolau, tau kautis leidžiu.

Arba? gal koks poručnikas mūs kautis geidžia.

Majoras aš, aš negaliu karių palikti,

Juk visa gal su batalionu atsitikti«.

Tai girdi Rykovas, tuoj dar drąsesnis daros,

Įsako šaudyt liaut, mosuoja baltą skarą

Ir klausia Tado, kokio ginklo jis norėtų?

Ant galo kautis špagomis susiderėta.

Dar Tadui ginklo trūko, atnešant tad laukė,

Bet Grafas čia staiga derybas tas nutraukė.

»Soplica! tarė, dovanok prašau man, Pone,

Majorą Tamsta iššaukei! Aš Kapitoną

Šaukiu: į pilį mano šiąnakt jis atvyko,

(Čia perkirto Protazas, mūsų, Pons, sakyki),

»Jis, tęsė Grafas, kaip piktadarys atėjo,

Jis, Rykovas, mačiau aš, raišiojo džokejus.

Nubausiu jį, kaip nubaudžiau dar ir netokius

364 psl.

Sicilijoje plėšikus – Birbante-rokkos«.

Nurimo visa, niekas jau daugiau nešauja,

Kariai tiktai vadų kova jau įdomaujas.

Jau Rykovas ir Grafas eidami skersuoja

Akim, tačiau nutilę, nesipravardžiuoja;

Paskui kairiosiom rankom pakelia vaizdingai

Dar kepures ir lenkias mandagiai (garbingas,

Mat, paprotys, reik sveikintis prieš užmušimą).

Štai špagos siekias jau ir štai jau kautis ima:

Jau karžygiai priklaupia kojom dešiniomis,

Pirmyn, atgal abudu šoka pakaitomis.

Bet Plutas mato Tadą priešais savo frontą,

Ir šaukiasi Jefreiterį, tą drąsų Gontą,

Kurs rotoj buvo už visus šaulys geriausias.

Majoras tarė: »Gonta, ar matai jį, klausiu?

Jei jam pataikysi į šonkaulius žemuosius,

Tai keturis rublius sidabrinius tau duosiu«.

Jau Gonta ima šautuvą, jau šauti rengias;

Priklaupia, o draugai apsiaustais jį uždengia;

Bet ne į šonkaulį, į galvą Tadui žiūri,

365 psl.

Iššovė, bet arti... tik skrybėlę pradūrė.

Pašoko Tadas, Krikštytojas užpuolimą

Ant Rykovo jau daro, šaukdams: »Apgavimas!«

Bet kliudo Tadas, Rykovas todel suspėjo

Čia reiteruotis, ir jau jegrų vėl eilėje.

Vėl Dobžinskiai su Lietuva jau pulti ima

Ir, nežiūrint savų senų susikirtimų,

Kaip broliai kaujasi, dar skatina viens kitą.

Pamatę Dobžinskiai Podhaiskį, kiek apspitę

Aplink jį jegrų, kai ranka tiesiąja,

Dalgiu dar ginas, rėkia jam: »Valio Podhajai!

Pirmyn, Lietuviai broliai, Lietuva garsioji!«

O Skolubai, pamatę, kaip rimtai kovoja

Skustuvas, nors jau sužeistas, bet rankoj turi

Dar kardą: »Tegyvuoja Mackai, tie Mozūrai!«

Kartu sušukę ima Maskolius badyti,

Veltui dar Kirminas ir Mackus nor tvarkyti.

Kai smarkiai taip bajorai Maskolius apninka,

Palikęs mūšį Voiskis eina daržo linkui.

Protazas atsargus taip pat su juo nuėjo,

366 psl.

Ir eidami jie tyliai kažką ten šnekėjo.

Darže, ten, kur parkanas su tvora sutampa,

Kur Rykovas padarė savąjį trikampį,

Stovėjo sūrinė senoviškai statyta,

Ji laikėsi ant balkių kryžiavai klaipytų.

Ten sūrių daug kapų atkaitoje kioksojo,

Aplinkui gi žolių pėdeliai dar kabojo:

Mėrūnai ten, medetkos, kiečiai, pinavijos,

Iš jų Voiskaitė taisė savąją vaistiją.

Viršuj ta sūrinė kelių tur sieksnių plotį,

O tenka jai ant vieno stulpo tik kaboti,

Kaip garnio lizdui. Stulpas ąžuolinis buvo,

Bet jau pasviręs, nes ik pusei jau papuvo

Ir rengės griūti. Kalbinta dažnai Teisėją,

Kad naują sūrinę statyti jau reikėjo;

Tačiau, anot Teisėjo, velik pataisyti,

Negu naujoviškumų jo dvare daryti.

Bet taisymui vis laukta dar geresnio laiko,

Tuo tarpu seną stulpą atramai du laikė.

Žiūrėjo taip toji trobelė suramstyta

367 psl.

Į Rykovo trikampį, priešais sustatytą.

Pas sūrinę tad Voiskis su Šaukliu atėjo,

Kiekviens gi po buomelį rankose turėjo;

Per kanapes dar pàskui šeimininkė taikės

Ir virėjukas mažas, bet gan tvirtas vaikas.

Priėję, buomus įrėmė į stulpo viršų

Ir stumia kiek tik gali, perpykę, įniršę,

Lyg sielininkai, kliūvant sieliui ant seklumo,

Kiek gali stumia, nor pasiekt greičiau gilumą.

Pasvyra stulpas: sūrinės jau nesulaiko

Ir sūriai, medžiai puikiai Maskolius pataiko,

Visam trikampiui; žeidžia, sklaido visą būrį,

Voliojas užmuštieji, sužeistieji; sūriai,

Balti ir kruvini, net apsismegenavę.

Jau Krapintojas viduryje viešpatavo,

Skustuvas skuta, Rykštė plaka, jegrus žeidžia,

O Grafas raitelius dar zovada paleidžia.

Tik aštuoni jau jegrai, vedami seržanto,

Dar ginas. Raktininkas bėga; jie supranta,

Ką reikia veikt, ir tuoj vamzdžius į jį atsuko;

368 psl.

O jis nepaiso, suka tik aplink peiliuką.

Tai mato Kunigas ir Raktininką gina,

Pats griūva ir Gervazui kojas užkabina;

Kaip tik parpuolė, kulkos jau virš jų lakioja.

Vos prašvilpė, o jau Gervazas atsistojo,

Į dūmus puola, galvas jegram dviem nupiauja,

Jau bėga, Raktininkas vejas juos, kaip gaują;

Kiemu jie bėga, juos Gervazas nor pavyti;

Į kluoną lenda, nes ten durys pradarytos,

Gervazas pàskui veik sprandais jų įvažiavo,

Bet ir tamsoj tiksliai jis peiliuku mosavo,

Ir pro duris tik balsas mirštančių girdėjos,

Ir jau tyla; Gervazas vienas čia išėjo

Su kruvinu kardu.

Ir jegrai taip prarado

Tą mūšio lauką, juos bajorai vejas, bado.

Tik Rykovas, palikęs vienas dar ginkluotas,

Garbingai kaujas, neketindams pasiduoti.

Čia Podkomožis jam pasakė aukštu tonu:

»Nežus garbė tau, Kapitone, del pardono!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kuo skiriasi majoras Plutas ir kapitonas Rykovas, kai Tadas iššaukia Plutą kautis? Kaip po to kaunasi bajorai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Plutas Tadą vadina bailiu, bet pats slepiasi už kareivių, o iššauktas atsisako kautis, teisindamasis, kad negali palikti bataliono. Rykovas ragina jį eiti kautis, o šiam atsisakius pats sutinka kautis su Tadu. Tada Grafas perima kovą ir iššaukia Rykovą, ir jiedu kaunasi pagal garbės paprotį: prieš kovą mandagiai pasisveikina. Tuo metu Plutas pažada Gontai keturis rublius, kad šis pašautų Tadą. Išdavikiškas šūvis tik prakiurdo Tado skrybėlę, bet vėl įžiebia mūšį, ir Dobžinskiai su lietuviais, „nežiūrint savų senų susikirtimų“, kaunasi kaip broliai.

Rašiniui: Istorija

2. Kas nulemia mūšį su rusų kareiviais Soplicovo kieme ir kodėl tai juokinga?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mūšį nulemia sena sūrinė. Teisėjas nenorėjo statyti naujos, nes vengė „naujoviškumų“, todėl ji laikėsi ant supuvusio stulpo. Voiskis su Protazu ir kitais nuverčia jį ant Rykovo kareivių, ir rusus sutraiško sūriai, „Balti ir kruvini“. Herojiška kova baigiasi buitiška, net komiška scena, kaip ir visa poemoje aprašyta bajorų kova.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.