Ponas Tadas365-368 psl. · apie 15 min.
Devintoji knyga. Mūšys73% kūrinio
365 psl.

Iššovė, bet arti... tik skrybėlę pradūrė.

Pašoko Tadas, Krikštytojas užpuolimą

Ant Rykovo jau daro, šaukdams: »Apgavimas!«

Bet kliudo Tadas, Rykovas todel suspėjo

Čia reiteruotis, ir jau jegrų vėl eilėje.

Vėl Dobžinskiai su Lietuva jau pulti ima

Ir, nežiūrint savų senų susikirtimų,

Kaip broliai kaujasi, dar skatina viens kitą.

Pamatę Dobžinskiai Podhaiskį, kiek apspitę

Aplink jį jegrų, kai ranka tiesiąja,

Dalgiu dar ginas, rėkia jam: »Valio Podhajai!

Pirmyn, Lietuviai broliai, Lietuva garsioji!«

O Skolubai, pamatę, kaip rimtai kovoja

Skustuvas, nors jau sužeistas, bet rankoj turi

Dar kardą: »Tegyvuoja Mackai, tie Mozūrai!«

Kartu sušukę ima Maskolius badyti,

Veltui dar Kirminas ir Mackus nor tvarkyti.

Kai smarkiai taip bajorai Maskolius apninka,

Palikęs mūšį Voiskis eina daržo linkui.

Protazas atsargus taip pat su juo nuėjo,

366 psl.

Ir eidami jie tyliai kažką ten šnekėjo.

Darže, ten, kur parkanas su tvora sutampa,

Kur Rykovas padarė savąjį trikampį,

Stovėjo sūrinė senoviškai statyta,

Ji laikėsi ant balkių kryžiavai klaipytų.

Ten sūrių daug kapų atkaitoje kioksojo,

Aplinkui gi žolių pėdeliai dar kabojo:

Mėrūnai ten, medetkos, kiečiai, pinavijos,

Iš jų Voiskaitė taisė savąją vaistiją.

Viršuj ta sūrinė kelių tur sieksnių plotį,

O tenka jai ant vieno stulpo tik kaboti,

Kaip garnio lizdui. Stulpas ąžuolinis buvo,

Bet jau pasviręs, nes ik pusei jau papuvo

Ir rengės griūti. Kalbinta dažnai Teisėją,

Kad naują sūrinę statyti jau reikėjo;

Tačiau, anot Teisėjo, velik pataisyti,

Negu naujoviškumų jo dvare daryti.

Bet taisymui vis laukta dar geresnio laiko,

Tuo tarpu seną stulpą atramai du laikė.

Žiūrėjo taip toji trobelė suramstyta

367 psl.

Į Rykovo trikampį, priešais sustatytą.

Pas sūrinę tad Voiskis su Šaukliu atėjo,

Kiekviens gi po buomelį rankose turėjo;

Per kanapes dar pàskui šeimininkė taikės

Ir virėjukas mažas, bet gan tvirtas vaikas.

Priėję, buomus įrėmė į stulpo viršų

Ir stumia kiek tik gali, perpykę, įniršę,

Lyg sielininkai, kliūvant sieliui ant seklumo,

Kiek gali stumia, nor pasiekt greičiau gilumą.

Pasvyra stulpas: sūrinės jau nesulaiko

Ir sūriai, medžiai puikiai Maskolius pataiko,

Visam trikampiui; žeidžia, sklaido visą būrį,

Voliojas užmuštieji, sužeistieji; sūriai,

Balti ir kruvini, net apsismegenavę.

Jau Krapintojas viduryje viešpatavo,

Skustuvas skuta, Rykštė plaka, jegrus žeidžia,

O Grafas raitelius dar zovada paleidžia.

Tik aštuoni jau jegrai, vedami seržanto,

Dar ginas. Raktininkas bėga; jie supranta,

Ką reikia veikt, ir tuoj vamzdžius į jį atsuko;

368 psl.

O jis nepaiso, suka tik aplink peiliuką.

Tai mato Kunigas ir Raktininką gina,

Pats griūva ir Gervazui kojas užkabina;

Kaip tik parpuolė, kulkos jau virš jų lakioja.

Vos prašvilpė, o jau Gervazas atsistojo,

Į dūmus puola, galvas jegram dviem nupiauja,

Jau bėga, Raktininkas vejas juos, kaip gaują;

Kiemu jie bėga, juos Gervazas nor pavyti;

Į kluoną lenda, nes ten durys pradarytos,

Gervazas pàskui veik sprandais jų įvažiavo,

Bet ir tamsoj tiksliai jis peiliuku mosavo,

Ir pro duris tik balsas mirštančių girdėjos,

Ir jau tyla; Gervazas vienas čia išėjo

Su kruvinu kardu.

Ir jegrai taip prarado

Tą mūšio lauką, juos bajorai vejas, bado.

Tik Rykovas, palikęs vienas dar ginkluotas,

Garbingai kaujas, neketindams pasiduoti.

Čia Podkomožis jam pasakė aukštu tonu:

»Nežus garbė tau, Kapitone, del pardono!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kuo skiriasi majoras Plutas ir kapitonas Rykovas, kai Tadas iššaukia Plutą kautis? Kaip po to kaunasi bajorai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Plutas Tadą vadina bailiu, bet pats slepiasi už kareivių, o iššauktas atsisako kautis, teisindamasis, kad negali palikti bataliono. Rykovas ragina jį eiti kautis, o šiam atsisakius pats sutinka kautis su Tadu. Tada Grafas perima kovą ir iššaukia Rykovą, ir jiedu kaunasi pagal garbės paprotį: prieš kovą mandagiai pasisveikina. Tuo metu Plutas pažada Gontai keturis rublius, kad šis pašautų Tadą. Išdavikiškas šūvis tik prakiurdo Tado skrybėlę, bet vėl įžiebia mūšį, ir Dobžinskiai su lietuviais, „nežiūrint savų senų susikirtimų“, kaunasi kaip broliai.

Rašiniui: Istorija

2. Kas nulemia mūšį su rusų kareiviais Soplicovo kieme ir kodėl tai juokinga?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mūšį nulemia sena sūrinė. Teisėjas nenorėjo statyti naujos, nes vengė „naujoviškumų“, todėl ji laikėsi ant supuvusio stulpo. Voiskis su Protazu ir kitais nuverčia jį ant Rykovo kareivių, ir rusus sutraiško sūriai, „Balti ir kruvini“. Herojiška kova baigiasi buitiška, net komiška scena, kaip ir visa poemoje aprašyta bajorų kova.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.