Ir eidami jie tyliai kažką ten šnekėjo.
Darže, ten, kur parkanas su tvora sutampa,
Kur Rykovas padarė savąjį trikampį,
Stovėjo sūrinė senoviškai statyta,
Ji laikėsi ant balkių kryžiavai klaipytų.
Ten sūrių daug kapų atkaitoje kioksojo,
Aplinkui gi žolių pėdeliai dar kabojo:
Mėrūnai ten, medetkos, kiečiai, pinavijos,
Iš jų Voiskaitė taisė savąją vaistiją.
Viršuj ta sūrinė kelių tur sieksnių plotį,
O tenka jai ant vieno stulpo tik kaboti,
Kaip garnio lizdui. Stulpas ąžuolinis buvo,
Bet jau pasviręs, nes ik pusei jau papuvo
Ir rengės griūti. Kalbinta dažnai Teisėją,
Kad naują sūrinę statyti jau reikėjo;
Tačiau, anot Teisėjo, velik pataisyti,
Negu naujoviškumų jo dvare daryti.
Bet taisymui vis laukta dar geresnio laiko,
Tuo tarpu seną stulpą atramai du laikė.
Žiūrėjo taip toji trobelė suramstyta
Į Rykovo trikampį, priešais sustatytą.
Pas sūrinę tad Voiskis su Šaukliu atėjo,
Kiekviens gi po buomelį rankose turėjo;
Per kanapes dar pàskui šeimininkė taikės
Ir virėjukas mažas, bet gan tvirtas vaikas.
Priėję, buomus įrėmė į stulpo viršų
Ir stumia kiek tik gali, perpykę, įniršę,
Lyg sielininkai, kliūvant sieliui ant seklumo,
Kiek gali stumia, nor pasiekt greičiau gilumą.
Pasvyra stulpas: sūrinės jau nesulaiko
Ir sūriai, medžiai puikiai Maskolius pataiko,
Visam trikampiui; žeidžia, sklaido visą būrį,
Voliojas užmuštieji, sužeistieji; sūriai,
Balti ir kruvini, net apsismegenavę.
Jau Krapintojas viduryje viešpatavo,
Skustuvas skuta, Rykštė plaka, jegrus žeidžia,
O Grafas raitelius dar zovada paleidžia.
Tik aštuoni jau jegrai, vedami seržanto,
Dar ginas. Raktininkas bėga; jie supranta,
Ką reikia veikt, ir tuoj vamzdžius į jį atsuko;
O jis nepaiso, suka tik aplink peiliuką.
Tai mato Kunigas ir Raktininką gina,
Pats griūva ir Gervazui kojas užkabina;
Kaip tik parpuolė, kulkos jau virš jų lakioja.
Vos prašvilpė, o jau Gervazas atsistojo,
Į dūmus puola, galvas jegram dviem nupiauja,
Jau bėga, Raktininkas vejas juos, kaip gaują;
Kiemu jie bėga, juos Gervazas nor pavyti;
Į kluoną lenda, nes ten durys pradarytos,
Gervazas pàskui veik sprandais jų įvažiavo,
Bet ir tamsoj tiksliai jis peiliuku mosavo,
Ir pro duris tik balsas mirštančių girdėjos,
Ir jau tyla; Gervazas vienas čia išėjo
Su kruvinu kardu.
Ir jegrai taip prarado
Tą mūšio lauką, juos bajorai vejas, bado.
Tik Rykovas, palikęs vienas dar ginkluotas,
Garbingai kaujas, neketindams pasiduoti.
Čia Podkomožis jam pasakė aukštu tonu:
»Nežus garbė tau, Kapitone, del pardono!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas nulemia mūšį su rusų kareiviais Soplicovo kieme ir kodėl tai juokinga?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mūšį nulemia sena sūrinė. Teisėjas nenorėjo statyti naujos, nes vengė „naujoviškumų“, todėl ji laikėsi ant supuvusio stulpo. Voiskis su Protazu ir kitais nuverčia jį ant Rykovo kareivių, ir rusus sutraiško sūriai, „Balti ir kruvini“. Herojiška kova baigiasi buitiška, net komiška scena, kaip ir visa poemoje aprašyta bajorų kova.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.