Ponas Tadas367-369 psl. · apie 10 min.
Devintoji knyga. Mūšys74% kūrinio
367 psl.

Į Rykovo trikampį, priešais sustatytą.

Pas sūrinę tad Voiskis su Šaukliu atėjo,

Kiekviens gi po buomelį rankose turėjo;

Per kanapes dar pàskui šeimininkė taikės

Ir virėjukas mažas, bet gan tvirtas vaikas.

Priėję, buomus įrėmė į stulpo viršų

Ir stumia kiek tik gali, perpykę, įniršę,

Lyg sielininkai, kliūvant sieliui ant seklumo,

Kiek gali stumia, nor pasiekt greičiau gilumą.

Pasvyra stulpas: sūrinės jau nesulaiko

Ir sūriai, medžiai puikiai Maskolius pataiko,

Visam trikampiui; žeidžia, sklaido visą būrį,

Voliojas užmuštieji, sužeistieji; sūriai,

Balti ir kruvini, net apsismegenavę.

Jau Krapintojas viduryje viešpatavo,

Skustuvas skuta, Rykštė plaka, jegrus žeidžia,

O Grafas raitelius dar zovada paleidžia.

Tik aštuoni jau jegrai, vedami seržanto,

Dar ginas. Raktininkas bėga; jie supranta,

Ką reikia veikt, ir tuoj vamzdžius į jį atsuko;

368 psl.

O jis nepaiso, suka tik aplink peiliuką.

Tai mato Kunigas ir Raktininką gina,

Pats griūva ir Gervazui kojas užkabina;

Kaip tik parpuolė, kulkos jau virš jų lakioja.

Vos prašvilpė, o jau Gervazas atsistojo,

Į dūmus puola, galvas jegram dviem nupiauja,

Jau bėga, Raktininkas vejas juos, kaip gaują;

Kiemu jie bėga, juos Gervazas nor pavyti;

Į kluoną lenda, nes ten durys pradarytos,

Gervazas pàskui veik sprandais jų įvažiavo,

Bet ir tamsoj tiksliai jis peiliuku mosavo,

Ir pro duris tik balsas mirštančių girdėjos,

Ir jau tyla; Gervazas vienas čia išėjo

Su kruvinu kardu.

Ir jegrai taip prarado

Tą mūšio lauką, juos bajorai vejas, bado.

Tik Rykovas, palikęs vienas dar ginkluotas,

Garbingai kaujas, neketindams pasiduoti.

Čia Podkomožis jam pasakė aukštu tonu:

»Nežus garbė tau, Kapitone, del pardono!

369 psl.

Narsus, nors nelaimingas, karžygy, kovojai

Tu drąsiai, vienas likęs net nepabijojai,

Tad ginklą atiduoti palieku tau laisvę,

Koveis garbingai, būsi mano tad belaisvis!«

Tie žodžiai Podkomožio Rykovą įveikia,

Ir špagą nuogą, kruviną jis jam įteikia

Ir drąsiai lenkdamasis taria: »Lenkai broliai!

Oi vargas, kad patrankų trūko man ik šiolei!

Gerai Suvorovs sakė: »Rykovai, atminki,

Prieš Lenkus be patrankų eiti nemėginki!«

Ką! jegrai nusigėrė, jiems Majoras leido!

Oi, tas Majoras Plutas, šiandien apsileido!

Komanda jo, tad atsakys jis carui mūsų.

O aš, Pons Podkomoži, jūsų draugas būsiu.

Mūs priežodis yra: jei kas ką smarkiai myli,

Taip pat tas, Pone Podkomoži, smarkiai gilia.

Su jums smagu kovoti ir smagu ulioti,

Tačiau iš jegrų reiktų liautis jau tyčiotis«.

Čia Podkomožis kardą pakelia į šoną

Ir Šaukliui tuoj įsako skelbt visiems pardoną;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas nulemia mūšį su rusų kareiviais Soplicovo kieme ir kodėl tai juokinga?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mūšį nulemia sena sūrinė. Teisėjas nenorėjo statyti naujos, nes vengė „naujoviškumų“, todėl ji laikėsi ant supuvusio stulpo. Voiskis su Protazu ir kitais nuverčia jį ant Rykovo kareivių, ir rusus sutraiško sūriai, „Balti ir kruvini“. Herojiška kova baigiasi buitiška, net komiška scena, kaip ir visa poemoje aprašyta bajorų kova.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.