Nes Sakalo draugai, staiga įsigalėję,
Be gailesčio pradėjo striukininkus pulti,
Ir, rodėsi, galėjo greitai apsikulti;
Taip barėsi svečiai užustalėj sustoję,
O Rejentas užvis labiausiai skeryčiojo,
Jis savo pažiūras be pertrūkio tik gynė,
Ir, remdams savo mintį, gestais ją dar pynė.
(Kadais advokatavo Rejentas Bolesta,
Oratorium vadino jį, nes mėgo gestą.)
Dabar pašonėj priglaustos alkūnės matos,
Tuoj tiesia štai pirštus, nagus pirmyn atstatęs,
Vaizduodams tuo būdu šunų lenkčiui bėgimą
Ir sako: »Uzia, mūsų šuolių suskubimą,
Asesoriaus ir mano, gali atvaizduoti
Sekundomis kartiniai šūviai atsaikuoti;
Tik uzia! einam, o zuikys jau gerą galą
Laukais nubėgo, šunes paskui (čia per stalą
Rankas jis tiesia, pirštais šuns parodo šuolį).
O šunes strikt, ir iš akių beveik prapuolė!
Čia Sakalas pirmyn, puikus šuo, bet karštuolis
Ir jo per pirštą darėsi greitesnis šuolis.
Jis Striukį aplenkė, bet zuikio nepagavo,
Nes tas į lauką bėgdams tik šunis prigavo;
Gudrus zuikys! pamatęs tik, kad šunes telkias,
Tuoj švyst kairėn! ir jau į mišką smelkias;
O šunes pàskui jį, tai jis atgal patraukė,
Bet čia kaip syk jau mano Striukis zuikio laukė,
Ir »capt!« čia Rejentas taip ties Tadu suriko,
Kad jo kaimynei rodės šūvis čia ištiko.
Tas riksmas kalbą meilią jų staiga nutraukė
Ir galvos sukištos į šonus pasitraukė,
Kaip dvi viršūnės medžių audros palytėtos
Staiga išsiskiria; net po stalu sudėtos
Jų rankos meiliai sukabintos pasileido
Ir raudonumas apdengė jų jaunus veidus.
Čia Tadas greit atsakymą jau sugalvojo:
»Tiesa, Pons Rejente, sakau, tiesa tikroji,
Kad Striukis šuo puikus, jei dar, be to, jis greitas«...
»Kaip, greitas? sako Rejentas, kad jau prieitų,
Jog mano šuo nebūtų greitas?« Tadas ima
Tad girti Striukio šuns medžioklėj įgudimą
Ir sako, kad jį matęs eidamas iš girios,
Bet, gaila, gabumų visų jo neištyręs.
Asesorius, išgirdęs, metė greit stikliuką
Ir tuoj į Tadą jau piktas akis atsuko.
Asesorius už Rejentą lėčiau kalbėjo,
Silpnesnio rodės kūno ir lėčiau judėjo,
Tačiau baisus jis buvęs ir seime ir baliuj,
Ir buvo kalbama, kad žodžiais gilti gali.
Jis taip mokėdavęs piktai juokus sudėti,
Kad net kalendoriuj galėtum juos įdėti;
Kadais turtingas buvo, tik, kaip žmonės šneka,
Jis tėvo palikimo jau senai neteko:
Praleido jį plačiajam figuruodams sviete;
Dabar tarnaut pradėjo del reikšmės paviete.
Labai medžioklę mėgo: tai del malonumo,
Tai jau del to, kad jam miškuos ragų skambumai
Primindavo anuos laikus garsius triukšmingus,
Kai jis turėjo dar šaulius, šunis skaitlingus;
Dabar iš viso jau tik du šunis turėjo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.