O jis nepaiso, suka tik aplink peiliuką.
Tai mato Kunigas ir Raktininką gina,
Pats griūva ir Gervazui kojas užkabina;
Kaip tik parpuolė, kulkos jau virš jų lakioja.
Vos prašvilpė, o jau Gervazas atsistojo,
Į dūmus puola, galvas jegram dviem nupiauja,
Jau bėga, Raktininkas vejas juos, kaip gaują;
Kiemu jie bėga, juos Gervazas nor pavyti;
Į kluoną lenda, nes ten durys pradarytos,
Gervazas pàskui veik sprandais jų įvažiavo,
Bet ir tamsoj tiksliai jis peiliuku mosavo,
Ir pro duris tik balsas mirštančių girdėjos,
Ir jau tyla; Gervazas vienas čia išėjo
Su kruvinu kardu.
Ir jegrai taip prarado
Tą mūšio lauką, juos bajorai vejas, bado.
Tik Rykovas, palikęs vienas dar ginkluotas,
Garbingai kaujas, neketindams pasiduoti.
Čia Podkomožis jam pasakė aukštu tonu:
»Nežus garbė tau, Kapitone, del pardono!
Narsus, nors nelaimingas, karžygy, kovojai
Tu drąsiai, vienas likęs net nepabijojai,
Tad ginklą atiduoti palieku tau laisvę,
Koveis garbingai, būsi mano tad belaisvis!«
Tie žodžiai Podkomožio Rykovą įveikia,
Ir špagą nuogą, kruviną jis jam įteikia
Ir drąsiai lenkdamasis taria: »Lenkai broliai!
Oi vargas, kad patrankų trūko man ik šiolei!
Gerai Suvorovs sakė: »Rykovai, atminki,
Prieš Lenkus be patrankų eiti nemėginki!«
Ką! jegrai nusigėrė, jiems Majoras leido!
Oi, tas Majoras Plutas, šiandien apsileido!
Komanda jo, tad atsakys jis carui mūsų.
O aš, Pons Podkomoži, jūsų draugas būsiu.
Mūs priežodis yra: jei kas ką smarkiai myli,
Taip pat tas, Pone Podkomoži, smarkiai gilia.
Su jums smagu kovoti ir smagu ulioti,
Tačiau iš jegrų reiktų liautis jau tyčiotis«.
Čia Podkomožis kardą pakelia į šoną
Ir Šaukliui tuoj įsako skelbt visiems pardoną;
Aprišt žaizdas įsako, kiemą nuvalyti
Nuo žuvusių, nelaisvėn gi sveikus varyti.
Ilgai ieškojo Pluto, vienas kito klausė,
Jisai gi buvo dilgėlėse įsirausęs;
Tik pagaliau išlindo jau visai nurimus.
Taip baigės Lietuvoj paskiausias užpuolimas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.