Ponas Tadas369-370 psl. · apie 5 min.
Devintoji knyga. Mūšys74% kūrinio
369 psl.

Narsus, nors nelaimingas, karžygy, kovojai

Tu drąsiai, vienas likęs net nepabijojai,

Tad ginklą atiduoti palieku tau laisvę,

Koveis garbingai, būsi mano tad belaisvis!«

Tie žodžiai Podkomožio Rykovą įveikia,

Ir špagą nuogą, kruviną jis jam įteikia

Ir drąsiai lenkdamasis taria: »Lenkai broliai!

Oi vargas, kad patrankų trūko man ik šiolei!

Gerai Suvorovs sakė: »Rykovai, atminki,

Prieš Lenkus be patrankų eiti nemėginki!«

Ką! jegrai nusigėrė, jiems Majoras leido!

Oi, tas Majoras Plutas, šiandien apsileido!

Komanda jo, tad atsakys jis carui mūsų.

O aš, Pons Podkomoži, jūsų draugas būsiu.

Mūs priežodis yra: jei kas ką smarkiai myli,

Taip pat tas, Pone Podkomoži, smarkiai gilia.

Su jums smagu kovoti ir smagu ulioti,

Tačiau iš jegrų reiktų liautis jau tyčiotis«.

Čia Podkomožis kardą pakelia į šoną

Ir Šaukliui tuoj įsako skelbt visiems pardoną;

370 psl.

Aprišt žaizdas įsako, kiemą nuvalyti

Nuo žuvusių, nelaisvėn gi sveikus varyti.

Ilgai ieškojo Pluto, vienas kito klausė,

Jisai gi buvo dilgėlėse įsirausęs;

Tik pagaliau išlindo jau visai nurimus.

Taip baigės Lietuvoj paskiausias užpuolimas.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.