Ponas Tadas371 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus74% kūrinio
371 psl.

Pasitarimas apie tolimesnį nugalėtojų likimą. – Derybos su Rykovu. – Atsisveikinimas. – Svarbus Kirmino prisipažinimas. – Viltis.

Tie ryto debesys, iš karto dar mažiukai,

Kaip juodvarniai, kurie į šiaurių šalį suka,

Kas kartą vis tirštėjo. Saulė vos paslinko

Iš pietų, jų būriai didžiausi susirinko

Ir tapo debesiu baisiu. Jį ginė vėjas

Žemyn, o jis tirštyn, juodyn vis nuolat ėjo,

Jo pusė nuo dangaus lyg būtų atitrūkus,

Į žemę įsigaubus, suodžiais lyg aprūkus,

Kaip burė didelė, savin sutraukus vėjus,

Iš pietų vakaruosna lėkdama skubėjo.

Ramu visur; nutilęs oras lyg be kvapo,

Tylus, apkurtęs, rodos, nebyliu patapo.

Javai laukuos, kur žemę stengės pabučiuoti,

Ar vėl, sukilus, blaškės varpos jų auksuotos,

Kaip bangos, tai dabar vos kvapą tesugaudo,

Kaip ežio dyglis styri jau kiekvienas šiaudas.

O topeliai ir gluosniai pakelėj sustoję,

Kurie pirmiau, kaip verknės mirusio raudojo,

Dabar ramiai sau dairėsi po platų lauką,

Laisvai paleidę savo sidabruotus plaukus,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl, pasak pasakotojo, audra po mūšio tą dieną buvo „reikalinga baisiai“?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.