Aprišt žaizdas įsako, kiemą nuvalyti
Nuo žuvusių, nelaisvėn gi sveikus varyti.
Ilgai ieškojo Pluto, vienas kito klausė,
Jisai gi buvo dilgėlėse įsirausęs;
Tik pagaliau išlindo jau visai nurimus.
Taip baigės Lietuvoj paskiausias užpuolimas.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus
Pasitarimas apie tolimesnį nugalėtojų likimą. – Derybos su Rykovu. – Atsisveikinimas. – Svarbus Kirmino prisipažinimas. – Viltis.
Tie ryto debesys, iš karto dar mažiukai,
Kaip juodvarniai, kurie į šiaurių šalį suka,
Kas kartą vis tirštėjo. Saulė vos paslinko
Iš pietų, jų būriai didžiausi susirinko
Ir tapo debesiu baisiu. Jį ginė vėjas
Žemyn, o jis tirštyn, juodyn vis nuolat ėjo,
Jo pusė nuo dangaus lyg būtų atitrūkus,
Į žemę įsigaubus, suodžiais lyg aprūkus,
Kaip burė didelė, savin sutraukus vėjus,
Iš pietų vakaruosna lėkdama skubėjo.
Ramu visur; nutilęs oras lyg be kvapo,
Tylus, apkurtęs, rodos, nebyliu patapo.
Javai laukuos, kur žemę stengės pabučiuoti,
Ar vėl, sukilus, blaškės varpos jų auksuotos,
Kaip bangos, tai dabar vos kvapą tesugaudo,
Kaip ežio dyglis styri jau kiekvienas šiaudas.
O topeliai ir gluosniai pakelėj sustoję,
Kurie pirmiau, kaip verknės mirusio raudojo,
Dabar ramiai sau dairėsi po platų lauką,
Laisvai paleidę savo sidabruotus plaukus,
Lyg į mirties ar gedulos pateko globą
Ir stovi, kaip vaizdai jau kintančios Niobos.
Viena tik drebulė vis dreba paslaptingai.
Namo galvijai, paprastai, tai eina tingiai,
Bet šiandien, rodos, ėsti jau žolė apkarto,
Ir, piemenis palikę, skuba tik prie vartų.
Kakta ir kojom piktas bulius žemę rausia,
Baugina kaiminę riaumodamas baisiausiai;
Akis dangun pakėlus karvė orą pusto
Šnervėm ir lyg liūdėdama ko atsidūsta;
Kuilys tik vienas, lyg dar būtų nepriėdęs,
Paliai rikes sustojęs taršo, velka pėdus.
Net paukščiai miškuose, stoguos giliai pranyko,
Tik varnos paliai kūdras vienos pasiliko,
Rimtais jos žingsniais paliai kūdras vaikštinėja,
Akim į juodus debesis vis žiūrinėja,
Iškišusios liežuvį galvas dar įtraukia,
Sparnus kėtoja ir maudyklės, rodos, laukia;
Bet net ir jos, kai audrą būsiant tik pamatė,
Ir jos, kaip debesys, į girią lėkt suskato.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl, pasak pasakotojo, audra po mūšio tą dieną buvo „reikalinga baisiai“?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.