Ponas Tadas371-373 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus74% kūrinio
371 psl.

Pasitarimas apie tolimesnį nugalėtojų likimą. – Derybos su Rykovu. – Atsisveikinimas. – Svarbus Kirmino prisipažinimas. – Viltis.

Tie ryto debesys, iš karto dar mažiukai,

Kaip juodvarniai, kurie į šiaurių šalį suka,

Kas kartą vis tirštėjo. Saulė vos paslinko

Iš pietų, jų būriai didžiausi susirinko

Ir tapo debesiu baisiu. Jį ginė vėjas

Žemyn, o jis tirštyn, juodyn vis nuolat ėjo,

Jo pusė nuo dangaus lyg būtų atitrūkus,

Į žemę įsigaubus, suodžiais lyg aprūkus,

Kaip burė didelė, savin sutraukus vėjus,

Iš pietų vakaruosna lėkdama skubėjo.

Ramu visur; nutilęs oras lyg be kvapo,

Tylus, apkurtęs, rodos, nebyliu patapo.

Javai laukuos, kur žemę stengės pabučiuoti,

Ar vėl, sukilus, blaškės varpos jų auksuotos,

Kaip bangos, tai dabar vos kvapą tesugaudo,

Kaip ežio dyglis styri jau kiekvienas šiaudas.

O topeliai ir gluosniai pakelėj sustoję,

Kurie pirmiau, kaip verknės mirusio raudojo,

Dabar ramiai sau dairėsi po platų lauką,

Laisvai paleidę savo sidabruotus plaukus,

372 psl.

Lyg į mirties ar gedulos pateko globą

Ir stovi, kaip vaizdai jau kintančios Niobos.

Viena tik drebulė vis dreba paslaptingai.

Namo galvijai, paprastai, tai eina tingiai,

Bet šiandien, rodos, ėsti jau žolė apkarto,

Ir, piemenis palikę, skuba tik prie vartų.

Kakta ir kojom piktas bulius žemę rausia,

Baugina kaiminę riaumodamas baisiausiai;

Akis dangun pakėlus karvė orą pusto

Šnervėm ir lyg liūdėdama ko atsidūsta;

Kuilys tik vienas, lyg dar būtų nepriėdęs,

Paliai rikes sustojęs taršo, velka pėdus.

Net paukščiai miškuose, stoguos giliai pranyko,

Tik varnos paliai kūdras vienos pasiliko,

Rimtais jos žingsniais paliai kūdras vaikštinėja,

Akim į juodus debesis vis žiūrinėja,

Iškišusios liežuvį galvas dar įtraukia,

Sparnus kėtoja ir maudyklės, rodos, laukia;

Bet net ir jos, kai audrą būsiant tik pamatė,

Ir jos, kaip debesys, į girią lėkt suskato.

373 psl.

Ilgiausiai pasilikus net toji lakioji

Kregždė, toji, kur greitai kaip strėla skrajoja,

Ir ta kulka nupuola.

Tik tada paliovė

Bajorai mūšį su Maskva, ir jo vietovę

Palikę, ėmė rinktis namuose, pašiūrėj,

O mūšio vietoj gyvuliai pradėti turi

Gal naują mūšį.

Žemę gi tik vakaruose

Liūdni jau saulės spinduliai gelsvai dar juosė;

Jau debesys šešėlius kaip tinklus išmėtė

Ir gaudo šviesą, rodosi, pagaut norėtų

Į vakarus ilsėtis skubančią saulutę.

Keli dar dulkių sūkuriai greit, kaip pasiutę,

Viens kitą vejasi, jau ima ir krapnoti,

Lašais stambiais, sunkiais, lyg būtų išsijoti

Staiga, skvernus pakėlę, susibūrė vėjai,

Tik grumias, sukasi ir švilpia pamiškėje;

Vos kūdras palietė, vanduo iš dugno kyla,

Per lauką skrenda, žolės, karklai tuoj prabyla.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.