Ilgiausiai pasilikus net toji lakioji
Kregždė, toji, kur greitai kaip strėla skrajoja,
Ir ta kulka nupuola.
Tik tada paliovė
Bajorai mūšį su Maskva, ir jo vietovę
Palikę, ėmė rinktis namuose, pašiūrėj,
O mūšio vietoj gyvuliai pradėti turi
Gal naują mūšį.
Žemę gi tik vakaruose
Liūdni jau saulės spinduliai gelsvai dar juosė;
Jau debesys šešėlius kaip tinklus išmėtė
Ir gaudo šviesą, rodosi, pagaut norėtų
Į vakarus ilsėtis skubančią saulutę.
Keli dar dulkių sūkuriai greit, kaip pasiutę,
Viens kitą vejasi, jau ima ir krapnoti,
Lašais stambiais, sunkiais, lyg būtų išsijoti
Staiga, skvernus pakėlę, susibūrė vėjai,
Tik grumias, sukasi ir švilpia pamiškėje;
Vos kūdras palietė, vanduo iš dugno kyla,
Per lauką skrenda, žolės, karklai tuoj prabyla.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl, pasak pasakotojo, audra po mūšio tą dieną buvo „reikalinga baisiai“?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.