Lyg į mirties ar gedulos pateko globą
Ir stovi, kaip vaizdai jau kintančios Niobos.
Viena tik drebulė vis dreba paslaptingai.
Namo galvijai, paprastai, tai eina tingiai,
Bet šiandien, rodos, ėsti jau žolė apkarto,
Ir, piemenis palikę, skuba tik prie vartų.
Kakta ir kojom piktas bulius žemę rausia,
Baugina kaiminę riaumodamas baisiausiai;
Akis dangun pakėlus karvė orą pusto
Šnervėm ir lyg liūdėdama ko atsidūsta;
Kuilys tik vienas, lyg dar būtų nepriėdęs,
Paliai rikes sustojęs taršo, velka pėdus.
Net paukščiai miškuose, stoguos giliai pranyko,
Tik varnos paliai kūdras vienos pasiliko,
Rimtais jos žingsniais paliai kūdras vaikštinėja,
Akim į juodus debesis vis žiūrinėja,
Iškišusios liežuvį galvas dar įtraukia,
Sparnus kėtoja ir maudyklės, rodos, laukia;
Bet net ir jos, kai audrą būsiant tik pamatė,
Ir jos, kaip debesys, į girią lėkt suskato.
Ilgiausiai pasilikus net toji lakioji
Kregždė, toji, kur greitai kaip strėla skrajoja,
Ir ta kulka nupuola.
Tik tada paliovė
Bajorai mūšį su Maskva, ir jo vietovę
Palikę, ėmė rinktis namuose, pašiūrėj,
O mūšio vietoj gyvuliai pradėti turi
Gal naują mūšį.
Žemę gi tik vakaruose
Liūdni jau saulės spinduliai gelsvai dar juosė;
Jau debesys šešėlius kaip tinklus išmėtė
Ir gaudo šviesą, rodosi, pagaut norėtų
Į vakarus ilsėtis skubančią saulutę.
Keli dar dulkių sūkuriai greit, kaip pasiutę,
Viens kitą vejasi, jau ima ir krapnoti,
Lašais stambiais, sunkiais, lyg būtų išsijoti
Staiga, skvernus pakėlę, susibūrė vėjai,
Tik grumias, sukasi ir švilpia pamiškėje;
Vos kūdras palietė, vanduo iš dugno kyla,
Per lauką skrenda, žolės, karklai tuoj prabyla.
Jau ritas karklų šakos, pradalgės per lauką,
Lyg vėjas būtų rovęs motei gamtai plaukus...
Net pėdus rito. Vėjai sukas net arimuos,
Duobes ten suka, kelią jie jau ruošti ima
Trečiajam vėjui, o tasai, kaip stulpas žemių,
Pakilęs lekia ir keliu smiltis dar semia,
Tuoj piramida judanti virš žemės kyla
Ir į akis žvaigždėms smiltis rieškučioms pila,
Aukštyn platėja stulpas, lyg triūba lakioja
Ir tuoj paskelbia audrą ta triūba plačioji.
Tuoj visą tą chaosą vandenų ir dulkių,
Šiaudų, šakučių, lapų, visą tąjį pulką,
Pagriebę vėjai, girių gilumoj lakioja
Ir staugia, kaip lokiai.
O jau lietus vanoja
Stambiais lašais. Perkūnai ima jau bildėti,
Lašai sutampa; tik stygas aplink regėti,
Dangaus ir žemės skirtumai staiga išdyla,
Jau kaip iš kibirų vanduo į žemę pilas.
Dangus ir žemė, rodos, jau visai pranyko,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.