Ponas Tadas373-375 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus75% kūrinio
373 psl.

Ilgiausiai pasilikus net toji lakioji

Kregždė, toji, kur greitai kaip strėla skrajoja,

Ir ta kulka nupuola.

Tik tada paliovė

Bajorai mūšį su Maskva, ir jo vietovę

Palikę, ėmė rinktis namuose, pašiūrėj,

O mūšio vietoj gyvuliai pradėti turi

Gal naują mūšį.

Žemę gi tik vakaruose

Liūdni jau saulės spinduliai gelsvai dar juosė;

Jau debesys šešėlius kaip tinklus išmėtė

Ir gaudo šviesą, rodosi, pagaut norėtų

Į vakarus ilsėtis skubančią saulutę.

Keli dar dulkių sūkuriai greit, kaip pasiutę,

Viens kitą vejasi, jau ima ir krapnoti,

Lašais stambiais, sunkiais, lyg būtų išsijoti

Staiga, skvernus pakėlę, susibūrė vėjai,

Tik grumias, sukasi ir švilpia pamiškėje;

Vos kūdras palietė, vanduo iš dugno kyla,

Per lauką skrenda, žolės, karklai tuoj prabyla.

374 psl.

Jau ritas karklų šakos, pradalgės per lauką,

Lyg vėjas būtų rovęs motei gamtai plaukus...

Net pėdus rito. Vėjai sukas net arimuos,

Duobes ten suka, kelią jie jau ruošti ima

Trečiajam vėjui, o tasai, kaip stulpas žemių,

Pakilęs lekia ir keliu smiltis dar semia,

Tuoj piramida judanti virš žemės kyla

Ir į akis žvaigždėms smiltis rieškučioms pila,

Aukštyn platėja stulpas, lyg triūba lakioja

Ir tuoj paskelbia audrą ta triūba plačioji.

Tuoj visą tą chaosą vandenų ir dulkių,

Šiaudų, šakučių, lapų, visą tąjį pulką,

Pagriebę vėjai, girių gilumoj lakioja

Ir staugia, kaip lokiai.

O jau lietus vanoja

Stambiais lašais. Perkūnai ima jau bildėti,

Lašai sutampa; tik stygas aplink regėti,

Dangaus ir žemės skirtumai staiga išdyla,

Jau kaip iš kibirų vanduo į žemę pilas.

Dangus ir žemė, rodos, jau visai pranyko,

375 psl.

Naktis tik, rodos, su audra vien pasiliko.

Tik audros angelas padangę kartais varsto

Ir grandinį ugnies pro durų tarpus žarsto,

Parodo veidą, bet staiga tuoj pasilenkia,

Į dangų skuba ir duris perkūnu trenkia.

Vandens galybės ir audra kaskart didėja.

Tamsa gi daros veik užčiuopiama, tirštėja.

Lietus silpnėja vėl, ir griausmas lyg užsnūsta;

Bet vėl sugriaudžia baisiai, ir vanduo vėl plūsta,

Ir štai nurimo visa; medžiai dar tik gaudžia,

O debesys jau lietų vos tiktai išspaudžia.

Tą dieną audra buvo reikalinga baisiai,

Ir mūšio vietą prieblanda gili užtaisė,

Pakilus upė tiltus nunešė, užpylė

Kelius ir taip iš dvaro darė tvirtą pilį.

Aplink tad nežinota, ar susirinkimas

Dvare Soplicos, ar smarkus susirėmimas,

O paslaptis bajorams nulėmė likimą.

Teisėjo kambaryje deras, kaip vaduotis.

Ant lovos guli Bernardinas nukamuotas,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl, pasak pasakotojo, audra po mūšio tą dieną buvo „reikalinga baisiai“?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.