Ilgiausiai pasilikus net toji lakioji
Kregždė, toji, kur greitai kaip strėla skrajoja,
Ir ta kulka nupuola.
Tik tada paliovė
Bajorai mūšį su Maskva, ir jo vietovę
Palikę, ėmė rinktis namuose, pašiūrėj,
O mūšio vietoj gyvuliai pradėti turi
Gal naują mūšį.
Žemę gi tik vakaruose
Liūdni jau saulės spinduliai gelsvai dar juosė;
Jau debesys šešėlius kaip tinklus išmėtė
Ir gaudo šviesą, rodosi, pagaut norėtų
Į vakarus ilsėtis skubančią saulutę.
Keli dar dulkių sūkuriai greit, kaip pasiutę,
Viens kitą vejasi, jau ima ir krapnoti,
Lašais stambiais, sunkiais, lyg būtų išsijoti
Staiga, skvernus pakėlę, susibūrė vėjai,
Tik grumias, sukasi ir švilpia pamiškėje;
Vos kūdras palietė, vanduo iš dugno kyla,
Per lauką skrenda, žolės, karklai tuoj prabyla.
Jau ritas karklų šakos, pradalgės per lauką,
Lyg vėjas būtų rovęs motei gamtai plaukus...
Net pėdus rito. Vėjai sukas net arimuos,
Duobes ten suka, kelią jie jau ruošti ima
Trečiajam vėjui, o tasai, kaip stulpas žemių,
Pakilęs lekia ir keliu smiltis dar semia,
Tuoj piramida judanti virš žemės kyla
Ir į akis žvaigždėms smiltis rieškučioms pila,
Aukštyn platėja stulpas, lyg triūba lakioja
Ir tuoj paskelbia audrą ta triūba plačioji.
Tuoj visą tą chaosą vandenų ir dulkių,
Šiaudų, šakučių, lapų, visą tąjį pulką,
Pagriebę vėjai, girių gilumoj lakioja
Ir staugia, kaip lokiai.
O jau lietus vanoja
Stambiais lašais. Perkūnai ima jau bildėti,
Lašai sutampa; tik stygas aplink regėti,
Dangaus ir žemės skirtumai staiga išdyla,
Jau kaip iš kibirų vanduo į žemę pilas.
Dangus ir žemė, rodos, jau visai pranyko,
Naktis tik, rodos, su audra vien pasiliko.
Tik audros angelas padangę kartais varsto
Ir grandinį ugnies pro durų tarpus žarsto,
Parodo veidą, bet staiga tuoj pasilenkia,
Į dangų skuba ir duris perkūnu trenkia.
Vandens galybės ir audra kaskart didėja.
Tamsa gi daros veik užčiuopiama, tirštėja.
Lietus silpnėja vėl, ir griausmas lyg užsnūsta;
Bet vėl sugriaudžia baisiai, ir vanduo vėl plūsta,
Ir štai nurimo visa; medžiai dar tik gaudžia,
O debesys jau lietų vos tiktai išspaudžia.
Tą dieną audra buvo reikalinga baisiai,
Ir mūšio vietą prieblanda gili užtaisė,
Pakilus upė tiltus nunešė, užpylė
Kelius ir taip iš dvaro darė tvirtą pilį.
Aplink tad nežinota, ar susirinkimas
Dvare Soplicos, ar smarkus susirėmimas,
O paslaptis bajorams nulėmė likimą.
Teisėjo kambaryje deras, kaip vaduotis.
Ant lovos guli Bernardinas nukamuotas,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl, pasak pasakotojo, audra po mūšio tą dieną buvo „reikalinga baisiai“?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.