Naktis tik, rodos, su audra vien pasiliko.
Tik audros angelas padangę kartais varsto
Ir grandinį ugnies pro durų tarpus žarsto,
Parodo veidą, bet staiga tuoj pasilenkia,
Į dangų skuba ir duris perkūnu trenkia.
Vandens galybės ir audra kaskart didėja.
Tamsa gi daros veik užčiuopiama, tirštėja.
Lietus silpnėja vėl, ir griausmas lyg užsnūsta;
Bet vėl sugriaudžia baisiai, ir vanduo vėl plūsta,
Ir štai nurimo visa; medžiai dar tik gaudžia,
O debesys jau lietų vos tiktai išspaudžia.
Tą dieną audra buvo reikalinga baisiai,
Ir mūšio vietą prieblanda gili užtaisė,
Pakilus upė tiltus nunešė, užpylė
Kelius ir taip iš dvaro darė tvirtą pilį.
Aplink tad nežinota, ar susirinkimas
Dvare Soplicos, ar smarkus susirėmimas,
O paslaptis bajorams nulėmė likimą.
Teisėjo kambaryje deras, kaip vaduotis.
Ant lovos guli Bernardinas nukamuotas,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl, pasak pasakotojo, audra po mūšio tą dieną buvo „reikalinga baisiai“?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.