Narsus, nors nelaimingas, karžygy, kovojai
Tu drąsiai, vienas likęs net nepabijojai,
Tad ginklą atiduoti palieku tau laisvę,
Koveis garbingai, būsi mano tad belaisvis!«
Tie žodžiai Podkomožio Rykovą įveikia,
Ir špagą nuogą, kruviną jis jam įteikia
Ir drąsiai lenkdamasis taria: »Lenkai broliai!
Oi vargas, kad patrankų trūko man ik šiolei!
Gerai Suvorovs sakė: »Rykovai, atminki,
Prieš Lenkus be patrankų eiti nemėginki!«
Ką! jegrai nusigėrė, jiems Majoras leido!
Oi, tas Majoras Plutas, šiandien apsileido!
Komanda jo, tad atsakys jis carui mūsų.
O aš, Pons Podkomoži, jūsų draugas būsiu.
Mūs priežodis yra: jei kas ką smarkiai myli,
Taip pat tas, Pone Podkomoži, smarkiai gilia.
Su jums smagu kovoti ir smagu ulioti,
Tačiau iš jegrų reiktų liautis jau tyčiotis«.
Čia Podkomožis kardą pakelia į šoną
Ir Šaukliui tuoj įsako skelbt visiems pardoną;
Aprišt žaizdas įsako, kiemą nuvalyti
Nuo žuvusių, nelaisvėn gi sveikus varyti.
Ilgai ieškojo Pluto, vienas kito klausė,
Jisai gi buvo dilgėlėse įsirausęs;
Tik pagaliau išlindo jau visai nurimus.
Taip baigės Lietuvoj paskiausias užpuolimas.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus
Pasitarimas apie tolimesnį nugalėtojų likimą. – Derybos su Rykovu. – Atsisveikinimas. – Svarbus Kirmino prisipažinimas. – Viltis.
Tie ryto debesys, iš karto dar mažiukai,
Kaip juodvarniai, kurie į šiaurių šalį suka,
Kas kartą vis tirštėjo. Saulė vos paslinko
Iš pietų, jų būriai didžiausi susirinko
Ir tapo debesiu baisiu. Jį ginė vėjas
Žemyn, o jis tirštyn, juodyn vis nuolat ėjo,
Jo pusė nuo dangaus lyg būtų atitrūkus,
Į žemę įsigaubus, suodžiais lyg aprūkus,
Kaip burė didelė, savin sutraukus vėjus,
Iš pietų vakaruosna lėkdama skubėjo.
Ramu visur; nutilęs oras lyg be kvapo,
Tylus, apkurtęs, rodos, nebyliu patapo.
Javai laukuos, kur žemę stengės pabučiuoti,
Ar vėl, sukilus, blaškės varpos jų auksuotos,
Kaip bangos, tai dabar vos kvapą tesugaudo,
Kaip ežio dyglis styri jau kiekvienas šiaudas.
O topeliai ir gluosniai pakelėj sustoję,
Kurie pirmiau, kaip verknės mirusio raudojo,
Dabar ramiai sau dairėsi po platų lauką,
Laisvai paleidę savo sidabruotus plaukus,
Lyg į mirties ar gedulos pateko globą
Ir stovi, kaip vaizdai jau kintančios Niobos.
Viena tik drebulė vis dreba paslaptingai.
Namo galvijai, paprastai, tai eina tingiai,
Bet šiandien, rodos, ėsti jau žolė apkarto,
Ir, piemenis palikę, skuba tik prie vartų.
Kakta ir kojom piktas bulius žemę rausia,
Baugina kaiminę riaumodamas baisiausiai;
Akis dangun pakėlus karvė orą pusto
Šnervėm ir lyg liūdėdama ko atsidūsta;
Kuilys tik vienas, lyg dar būtų nepriėdęs,
Paliai rikes sustojęs taršo, velka pėdus.
Net paukščiai miškuose, stoguos giliai pranyko,
Tik varnos paliai kūdras vienos pasiliko,
Rimtais jos žingsniais paliai kūdras vaikštinėja,
Akim į juodus debesis vis žiūrinėja,
Iškišusios liežuvį galvas dar įtraukia,
Sparnus kėtoja ir maudyklės, rodos, laukia;
Bet net ir jos, kai audrą būsiant tik pamatė,
Ir jos, kaip debesys, į girią lėkt suskato.
Ilgiausiai pasilikus net toji lakioji
Kregždė, toji, kur greitai kaip strėla skrajoja,
Ir ta kulka nupuola.
Tik tada paliovė
Bajorai mūšį su Maskva, ir jo vietovę
Palikę, ėmė rinktis namuose, pašiūrėj,
O mūšio vietoj gyvuliai pradėti turi
Gal naują mūšį.
Žemę gi tik vakaruose
Liūdni jau saulės spinduliai gelsvai dar juosė;
Jau debesys šešėlius kaip tinklus išmėtė
Ir gaudo šviesą, rodosi, pagaut norėtų
Į vakarus ilsėtis skubančią saulutę.
Keli dar dulkių sūkuriai greit, kaip pasiutę,
Viens kitą vejasi, jau ima ir krapnoti,
Lašais stambiais, sunkiais, lyg būtų išsijoti
Staiga, skvernus pakėlę, susibūrė vėjai,
Tik grumias, sukasi ir švilpia pamiškėje;
Vos kūdras palietė, vanduo iš dugno kyla,
Per lauką skrenda, žolės, karklai tuoj prabyla.
Jau ritas karklų šakos, pradalgės per lauką,
Lyg vėjas būtų rovęs motei gamtai plaukus...
Net pėdus rito. Vėjai sukas net arimuos,
Duobes ten suka, kelią jie jau ruošti ima
Trečiajam vėjui, o tasai, kaip stulpas žemių,
Pakilęs lekia ir keliu smiltis dar semia,
Tuoj piramida judanti virš žemės kyla
Ir į akis žvaigždėms smiltis rieškučioms pila,
Aukštyn platėja stulpas, lyg triūba lakioja
Ir tuoj paskelbia audrą ta triūba plačioji.
Tuoj visą tą chaosą vandenų ir dulkių,
Šiaudų, šakučių, lapų, visą tąjį pulką,
Pagriebę vėjai, girių gilumoj lakioja
Ir staugia, kaip lokiai.
O jau lietus vanoja
Stambiais lašais. Perkūnai ima jau bildėti,
Lašai sutampa; tik stygas aplink regėti,
Dangaus ir žemės skirtumai staiga išdyla,
Jau kaip iš kibirų vanduo į žemę pilas.
Dangus ir žemė, rodos, jau visai pranyko,
Naktis tik, rodos, su audra vien pasiliko.
Tik audros angelas padangę kartais varsto
Ir grandinį ugnies pro durų tarpus žarsto,
Parodo veidą, bet staiga tuoj pasilenkia,
Į dangų skuba ir duris perkūnu trenkia.
Vandens galybės ir audra kaskart didėja.
Tamsa gi daros veik užčiuopiama, tirštėja.
Lietus silpnėja vėl, ir griausmas lyg užsnūsta;
Bet vėl sugriaudžia baisiai, ir vanduo vėl plūsta,
Ir štai nurimo visa; medžiai dar tik gaudžia,
O debesys jau lietų vos tiktai išspaudžia.
Tą dieną audra buvo reikalinga baisiai,
Ir mūšio vietą prieblanda gili užtaisė,
Pakilus upė tiltus nunešė, užpylė
Kelius ir taip iš dvaro darė tvirtą pilį.
Aplink tad nežinota, ar susirinkimas
Dvare Soplicos, ar smarkus susirėmimas,
O paslaptis bajorams nulėmė likimą.
Teisėjo kambaryje deras, kaip vaduotis.
Ant lovos guli Bernardinas nukamuotas,
Sukruvintas, bet kalba jis rimtai, protingai,
Įsako, o Teisėjas vykdo tai domingai.
Tuoj Podkomožį, Raktininką pavadina,
Atvest įsako Rykovą, užsirakina.
Tarybos rimtos visą valandą veik ėjo,
Kol kapitonas Rykovas taip prakalbėjo,
Ant stalo mesdams sunkų ryšulį dukatų:
»Na, Ponai Lenkai, jūs senai kalbėt papratę:
Maskolius – tai vagis. Bet teks jums pasakyti,
Kad jūs Maskolių pažinojote Mikitą
Mikitos Rykovą ir kapitoną rotos,
Kurs buvo kryžiais, medaliais apdovanotas:
Už Izmailą tas, tasai už Očakovą,
Už Prūsų Eilau tas, šis už Italų Novi,
Tasai už reiteradoj Ciuricho narsumą
Prie Korsakovo, dar ir špaga už drąsumą,
Dar nuo feldmaršalo trys buvo pagyrimai,
Nuo caro du, ir keturi atsiminimai,
Ir visa tai raštu«.
»Bet, betgi, Kapitone,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl, pasak pasakotojo, audra po mūšio tą dieną buvo „reikalinga baisiai“?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.