Jau ritas karklų šakos, pradalgės per lauką,
Lyg vėjas būtų rovęs motei gamtai plaukus...
Net pėdus rito. Vėjai sukas net arimuos,
Duobes ten suka, kelią jie jau ruošti ima
Trečiajam vėjui, o tasai, kaip stulpas žemių,
Pakilęs lekia ir keliu smiltis dar semia,
Tuoj piramida judanti virš žemės kyla
Ir į akis žvaigždėms smiltis rieškučioms pila,
Aukštyn platėja stulpas, lyg triūba lakioja
Ir tuoj paskelbia audrą ta triūba plačioji.
Tuoj visą tą chaosą vandenų ir dulkių,
Šiaudų, šakučių, lapų, visą tąjį pulką,
Pagriebę vėjai, girių gilumoj lakioja
Ir staugia, kaip lokiai.
O jau lietus vanoja
Stambiais lašais. Perkūnai ima jau bildėti,
Lašai sutampa; tik stygas aplink regėti,
Dangaus ir žemės skirtumai staiga išdyla,
Jau kaip iš kibirų vanduo į žemę pilas.
Dangus ir žemė, rodos, jau visai pranyko,
Naktis tik, rodos, su audra vien pasiliko.
Tik audros angelas padangę kartais varsto
Ir grandinį ugnies pro durų tarpus žarsto,
Parodo veidą, bet staiga tuoj pasilenkia,
Į dangų skuba ir duris perkūnu trenkia.
Vandens galybės ir audra kaskart didėja.
Tamsa gi daros veik užčiuopiama, tirštėja.
Lietus silpnėja vėl, ir griausmas lyg užsnūsta;
Bet vėl sugriaudžia baisiai, ir vanduo vėl plūsta,
Ir štai nurimo visa; medžiai dar tik gaudžia,
O debesys jau lietų vos tiktai išspaudžia.
Tą dieną audra buvo reikalinga baisiai,
Ir mūšio vietą prieblanda gili užtaisė,
Pakilus upė tiltus nunešė, užpylė
Kelius ir taip iš dvaro darė tvirtą pilį.
Aplink tad nežinota, ar susirinkimas
Dvare Soplicos, ar smarkus susirėmimas,
O paslaptis bajorams nulėmė likimą.
Teisėjo kambaryje deras, kaip vaduotis.
Ant lovos guli Bernardinas nukamuotas,
Sukruvintas, bet kalba jis rimtai, protingai,
Įsako, o Teisėjas vykdo tai domingai.
Tuoj Podkomožį, Raktininką pavadina,
Atvest įsako Rykovą, užsirakina.
Tarybos rimtos visą valandą veik ėjo,
Kol kapitonas Rykovas taip prakalbėjo,
Ant stalo mesdams sunkų ryšulį dukatų:
»Na, Ponai Lenkai, jūs senai kalbėt papratę:
Maskolius – tai vagis. Bet teks jums pasakyti,
Kad jūs Maskolių pažinojote Mikitą
Mikitos Rykovą ir kapitoną rotos,
Kurs buvo kryžiais, medaliais apdovanotas:
Už Izmailą tas, tasai už Očakovą,
Už Prūsų Eilau tas, šis už Italų Novi,
Tasai už reiteradoj Ciuricho narsumą
Prie Korsakovo, dar ir špaga už drąsumą,
Dar nuo feldmaršalo trys buvo pagyrimai,
Nuo caro du, ir keturi atsiminimai,
Ir visa tai raštu«.
»Bet, betgi, Kapitone,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.