Naktis tik, rodos, su audra vien pasiliko.
Tik audros angelas padangę kartais varsto
Ir grandinį ugnies pro durų tarpus žarsto,
Parodo veidą, bet staiga tuoj pasilenkia,
Į dangų skuba ir duris perkūnu trenkia.
Vandens galybės ir audra kaskart didėja.
Tamsa gi daros veik užčiuopiama, tirštėja.
Lietus silpnėja vėl, ir griausmas lyg užsnūsta;
Bet vėl sugriaudžia baisiai, ir vanduo vėl plūsta,
Ir štai nurimo visa; medžiai dar tik gaudžia,
O debesys jau lietų vos tiktai išspaudžia.
Tą dieną audra buvo reikalinga baisiai,
Ir mūšio vietą prieblanda gili užtaisė,
Pakilus upė tiltus nunešė, užpylė
Kelius ir taip iš dvaro darė tvirtą pilį.
Aplink tad nežinota, ar susirinkimas
Dvare Soplicos, ar smarkus susirėmimas,
O paslaptis bajorams nulėmė likimą.
Teisėjo kambaryje deras, kaip vaduotis.
Ant lovos guli Bernardinas nukamuotas,
Sukruvintas, bet kalba jis rimtai, protingai,
Įsako, o Teisėjas vykdo tai domingai.
Tuoj Podkomožį, Raktininką pavadina,
Atvest įsako Rykovą, užsirakina.
Tarybos rimtos visą valandą veik ėjo,
Kol kapitonas Rykovas taip prakalbėjo,
Ant stalo mesdams sunkų ryšulį dukatų:
»Na, Ponai Lenkai, jūs senai kalbėt papratę:
Maskolius – tai vagis. Bet teks jums pasakyti,
Kad jūs Maskolių pažinojote Mikitą
Mikitos Rykovą ir kapitoną rotos,
Kurs buvo kryžiais, medaliais apdovanotas:
Už Izmailą tas, tasai už Očakovą,
Už Prūsų Eilau tas, šis už Italų Novi,
Tasai už reiteradoj Ciuricho narsumą
Prie Korsakovo, dar ir špaga už drąsumą,
Dar nuo feldmaršalo trys buvo pagyrimai,
Nuo caro du, ir keturi atsiminimai,
Ir visa tai raštu«.
»Bet, betgi, Kapitone,
Nutraukė Kirminas, kur dingsim, Jūs Malone,
Jei nesitaikysi? Tai koks bus mūs rytojus?
Davei juk žodį«.
»Žodį savo pakartoju!
Pasakė Rykovas, kas man iš jūs žuvimo?
Jaučiu prie jūsų, Ponai Lenkai, palinkimą,
Linksmi jūs žmonės, galima su jum ulioti,
Jūs drąsūs žmonės, galima su jum kovoti.
Mūs rusų priežodis: kas vežimu važiuoja,
Patenka ir po juo; kas šiandien čia pirmuoju,
Rytoj gale; čia puoli, čia tave užpuola;
Už ką čia pykt? Kariai gyvena, kaip papuola.
Pralošus pykti? Očakovo juk dalykas
Toks kruvinas, po Ciurichu karių neliko,
Veik rotos netekau tenai pas Austerlicą;
Prieš jūs Kosciušką traukiausi nuo Raclavicų.
Buvau seržantas – tai būrys nuo dalgių žuvo.
O kas gi? Po Maciejovicais jam jau kliuvo:
Aš pats tenai durklu du bajoru nudėjau,
Viens buvo Makronovskis, su dalgiu jis ėjo
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.