Ponas Tadas376-378 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus75% kūrinio
376 psl.

Sukruvintas, bet kalba jis rimtai, protingai,

Įsako, o Teisėjas vykdo tai domingai.

Tuoj Podkomožį, Raktininką pavadina,

Atvest įsako Rykovą, užsirakina.

Tarybos rimtos visą valandą veik ėjo,

Kol kapitonas Rykovas taip prakalbėjo,

Ant stalo mesdams sunkų ryšulį dukatų:

»Na, Ponai Lenkai, jūs senai kalbėt papratę:

Maskolius – tai vagis. Bet teks jums pasakyti,

Kad jūs Maskolių pažinojote Mikitą

Mikitos Rykovą ir kapitoną rotos,

Kurs buvo kryžiais, medaliais apdovanotas:

Už Izmailą tas, tasai už Očakovą,

Už Prūsų Eilau tas, šis už Italų Novi,

Tasai už reiteradoj Ciuricho narsumą

Prie Korsakovo, dar ir špaga už drąsumą,

Dar nuo feldmaršalo trys buvo pagyrimai,

Nuo caro du, ir keturi atsiminimai,

Ir visa tai raštu«.

»Bet, betgi, Kapitone,

377 psl.

Nutraukė Kirminas, kur dingsim, Jūs Malone,

Jei nesitaikysi? Tai koks bus mūs rytojus?

Davei juk žodį«.

»Žodį savo pakartoju!

Pasakė Rykovas, kas man iš jūs žuvimo?

Jaučiu prie jūsų, Ponai Lenkai, palinkimą,

Linksmi jūs žmonės, galima su jum ulioti,

Jūs drąsūs žmonės, galima su jum kovoti.

Mūs rusų priežodis: kas vežimu važiuoja,

Patenka ir po juo; kas šiandien čia pirmuoju,

Rytoj gale; čia puoli, čia tave užpuola;

Už ką čia pykt? Kariai gyvena, kaip papuola.

Pralošus pykti? Očakovo juk dalykas

Toks kruvinas, po Ciurichu karių neliko,

Veik rotos netekau tenai pas Austerlicą;

Prieš jūs Kosciušką traukiausi nuo Raclavicų.

Buvau seržantas – tai būrys nuo dalgių žuvo.

O kas gi? Po Maciejovicais jam jau kliuvo:

Aš pats tenai durklu du bajoru nudėjau,

Viens buvo Makronovskis, su dalgiu jis ėjo

378 psl.

Prieš mūsų frontą ir kitus atakon šaukė,

O kanonieriui ranką su ginklų nutraukiau.

Oi, Lenkai! Jums Tėvynė! aš žinau tai dailiai,

Aš Rykovas; man caras liepia, bet jūs gaila.

Kam Lenkai mums? Maskoliai te Maskvoj palieka,

Lenkijoj Lenkai; bet neklausia caras nieko!«

Teisėjas jam čia sako: »Ponai Kapitone,

Esi garbingas žmogus, žino mūsų šone

Visi, pas ką buvai, – visur gers vardas liko;

Bet už tą dovaną mielasis nesupyki,

Nenorim skriausti, duodam dukatus širdingai,

Surinkom juos, nes žinom, kad nesi turtingas«.

»Oi, jegrai! šaukė Rykovas, kur teko žūti!

Tai mano rota! o iš kaltės tojo Pluto!

Jis komendantas, carui teks jam atsakyti,

O jums tuos pinigus dar reik pasilaikyti;

Aš pats, tai juk turiu dar algą šiokią tokią,

Pakanka pončui, liekas dar taip pat tabokai.

O jus aš myliu, tenka kartais paulioti,

Pasikalbėt, užkąsti, ko tad man ieškoti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kapitonas Rykovas kalba apie lenkus ir carą ir kodėl atsisako bajorų pinigų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Rykovas sako, kad bajorų žūtis jam nieko neduotų: lenkai linksmi ir drąsūs, su jais galima ir uliot, ir kautis. Jis kovojo prieš Kosciušką ir žudė lenkus, bet supranta, kad jiems svarbi Tėvynė, o kariauja tik todėl, kad liepia caras. Pinigų jis nepriima: kaltas Plutas, o jam užtenka savo algos. Taip Mickevičius rodo, kad priešas yra ne kiekvienas rusas, o caro valdžia.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.