Ponas Tadas378 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus75% kūrinio
378 psl.

Prieš mūsų frontą ir kitus atakon šaukė,

O kanonieriui ranką su ginklų nutraukiau.

Oi, Lenkai! Jums Tėvynė! aš žinau tai dailiai,

Aš Rykovas; man caras liepia, bet jūs gaila.

Kam Lenkai mums? Maskoliai te Maskvoj palieka,

Lenkijoj Lenkai; bet neklausia caras nieko!«

Teisėjas jam čia sako: »Ponai Kapitone,

Esi garbingas žmogus, žino mūsų šone

Visi, pas ką buvai, – visur gers vardas liko;

Bet už tą dovaną mielasis nesupyki,

Nenorim skriausti, duodam dukatus širdingai,

Surinkom juos, nes žinom, kad nesi turtingas«.

»Oi, jegrai! šaukė Rykovas, kur teko žūti!

Tai mano rota! o iš kaltės tojo Pluto!

Jis komendantas, carui teks jam atsakyti,

O jums tuos pinigus dar reik pasilaikyti;

Aš pats, tai juk turiu dar algą šiokią tokią,

Pakanka pončui, liekas dar taip pat tabokai.

O jus aš myliu, tenka kartais paulioti,

Pasikalbėt, užkąsti, ko tad man ieškoti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kapitonas Rykovas kalba apie lenkus ir carą ir kodėl atsisako bajorų pinigų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Rykovas sako, kad bajorų žūtis jam nieko neduotų: lenkai linksmi ir drąsūs, su jais galima ir uliot, ir kautis. Jis kovojo prieš Kosciušką ir žudė lenkus, bet supranta, kad jiems svarbi Tėvynė, o kariauja tik todėl, kad liepia caras. Pinigų jis nepriima: kaltas Plutas, o jam užtenka savo algos. Taip Mickevičius rodo, kad priešas yra ne kiekvienas rusas, o caro valdžia.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.