Ponas Tadas377-379 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus75% kūrinio
377 psl.

Nutraukė Kirminas, kur dingsim, Jūs Malone,

Jei nesitaikysi? Tai koks bus mūs rytojus?

Davei juk žodį«.

»Žodį savo pakartoju!

Pasakė Rykovas, kas man iš jūs žuvimo?

Jaučiu prie jūsų, Ponai Lenkai, palinkimą,

Linksmi jūs žmonės, galima su jum ulioti,

Jūs drąsūs žmonės, galima su jum kovoti.

Mūs rusų priežodis: kas vežimu važiuoja,

Patenka ir po juo; kas šiandien čia pirmuoju,

Rytoj gale; čia puoli, čia tave užpuola;

Už ką čia pykt? Kariai gyvena, kaip papuola.

Pralošus pykti? Očakovo juk dalykas

Toks kruvinas, po Ciurichu karių neliko,

Veik rotos netekau tenai pas Austerlicą;

Prieš jūs Kosciušką traukiausi nuo Raclavicų.

Buvau seržantas – tai būrys nuo dalgių žuvo.

O kas gi? Po Maciejovicais jam jau kliuvo:

Aš pats tenai durklu du bajoru nudėjau,

Viens buvo Makronovskis, su dalgiu jis ėjo

378 psl.

Prieš mūsų frontą ir kitus atakon šaukė,

O kanonieriui ranką su ginklų nutraukiau.

Oi, Lenkai! Jums Tėvynė! aš žinau tai dailiai,

Aš Rykovas; man caras liepia, bet jūs gaila.

Kam Lenkai mums? Maskoliai te Maskvoj palieka,

Lenkijoj Lenkai; bet neklausia caras nieko!«

Teisėjas jam čia sako: »Ponai Kapitone,

Esi garbingas žmogus, žino mūsų šone

Visi, pas ką buvai, – visur gers vardas liko;

Bet už tą dovaną mielasis nesupyki,

Nenorim skriausti, duodam dukatus širdingai,

Surinkom juos, nes žinom, kad nesi turtingas«.

»Oi, jegrai! šaukė Rykovas, kur teko žūti!

Tai mano rota! o iš kaltės tojo Pluto!

Jis komendantas, carui teks jam atsakyti,

O jums tuos pinigus dar reik pasilaikyti;

Aš pats, tai juk turiu dar algą šiokią tokią,

Pakanka pončui, liekas dar taip pat tabokai.

O jus aš myliu, tenka kartais paulioti,

Pasikalbėt, užkąsti, ko tad man ieškoti.

379 psl.

Aš jus apginsiu, na, ir kai pradės tardyti,

Garbės jums žodis, bylą stengsiuos pataisyti.

Sakysiu, kad su vizitu mes jus aplankėm,

Išgėrėm, šokom, na paskui ir pasitrankėm,

O Plutas šaut įsakė, kaip ten prietykingai,

Mūšys tuoj, kuris baigėsi tik nelaimingai;

Tardytojams te Ponai auksą tą aukoja,

Nes sukinsis. O aš tai vėl jums pakartoju,

Ką sakęs tam bajorui su kardu ilguoju,

Kad Plutas pirmas vadas, aš esu antruoju:

Dar Plutas gyvas, gal jums pinklių užtaisyti,

Tai žūtumėt, nes tai gudruolis, teks matyti;

Jam reikia kimšt į gerklę banko popieriuką.

Na, ką gi, Pons bajore, kur turi peiliuką,

Ar jau buvai pas Plutą, kaip ten sukalbėjai?«

Gervazas dairosi tik, plikę glostinėja,

Ranka tik mostelėjęs, nesiįdomauja,

Lyg visa baigta. – Rykovas tačiau neliauja:

»Ar Plutas jau tylės, ar jau pasižadėjo?«

Jau Raktininkas pyksta, kam jį klausinėja;

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.