Ir jo per pirštą darėsi greitesnis šuolis.
Jis Striukį aplenkė, bet zuikio nepagavo,
Nes tas į lauką bėgdams tik šunis prigavo;
Gudrus zuikys! pamatęs tik, kad šunes telkias,
Tuoj švyst kairėn! ir jau į mišką smelkias;
O šunes pàskui jį, tai jis atgal patraukė,
Bet čia kaip syk jau mano Striukis zuikio laukė,
Ir »capt!« čia Rejentas taip ties Tadu suriko,
Kad jo kaimynei rodės šūvis čia ištiko.
Tas riksmas kalbą meilią jų staiga nutraukė
Ir galvos sukištos į šonus pasitraukė,
Kaip dvi viršūnės medžių audros palytėtos
Staiga išsiskiria; net po stalu sudėtos
Jų rankos meiliai sukabintos pasileido
Ir raudonumas apdengė jų jaunus veidus.
Čia Tadas greit atsakymą jau sugalvojo:
»Tiesa, Pons Rejente, sakau, tiesa tikroji,
Kad Striukis šuo puikus, jei dar, be to, jis greitas«...
»Kaip, greitas? sako Rejentas, kad jau prieitų,
Jog mano šuo nebūtų greitas?« Tadas ima
Tad girti Striukio šuns medžioklėj įgudimą
Ir sako, kad jį matęs eidamas iš girios,
Bet, gaila, gabumų visų jo neištyręs.
Asesorius, išgirdęs, metė greit stikliuką
Ir tuoj į Tadą jau piktas akis atsuko.
Asesorius už Rejentą lėčiau kalbėjo,
Silpnesnio rodės kūno ir lėčiau judėjo,
Tačiau baisus jis buvęs ir seime ir baliuj,
Ir buvo kalbama, kad žodžiais gilti gali.
Jis taip mokėdavęs piktai juokus sudėti,
Kad net kalendoriuj galėtum juos įdėti;
Kadais turtingas buvo, tik, kaip žmonės šneka,
Jis tėvo palikimo jau senai neteko:
Praleido jį plačiajam figuruodams sviete;
Dabar tarnaut pradėjo del reikšmės paviete.
Labai medžioklę mėgo: tai del malonumo,
Tai jau del to, kad jam miškuos ragų skambumai
Primindavo anuos laikus garsius triukšmingus,
Kai jis turėjo dar šaulius, šunis skaitlingus;
Dabar iš viso jau tik du šunis turėjo,
Ir dar del vieno jų greitumo ginčas ėjo!
Tad eidamas iš lėto tik ūsus sau taisė
Ir, juokdamos nuodingai, nieko jau nepaisė:
»Bajors be laipsnio ir šunelis beuodegis
Vienoki – uodega šun reikalinga, regis?
O Tamsta striukume greitumą nori girti?
Bet Tamstos čia teta, galėsim tad patirti
Iš jos. Nors pana Telimena ir tarp rusų
Gyveno, nors nematė ji medžioklių mūsų,
Bet jas pažįsta ji geriau už mūs jaunimą,
Nes metai jau savaime duoda prityrimą«.
Ir Tadas, užkluptas barnies tos netikėtai,
Sumišęs mąstė, ką čia reiktų jam pradėti,
Bet žvelgdams į rivalį neparodė baimės...
Tik Podkomožio čiaudėjims, bendrajai laimei,
Sulaikė pykčio audrą. »Vivat« jam kartojo,
O jis tik tabakinę pirštuose kilnojo.
Auksinė tabakinė, deimantais sagstyta,
Su portretu karaliaus Stasio įstatytu.
Karalius Podkomožio tėvui ją aukojo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.