Tad girti Striukio šuns medžioklėj įgudimą
Ir sako, kad jį matęs eidamas iš girios,
Bet, gaila, gabumų visų jo neištyręs.
Asesorius, išgirdęs, metė greit stikliuką
Ir tuoj į Tadą jau piktas akis atsuko.
Asesorius už Rejentą lėčiau kalbėjo,
Silpnesnio rodės kūno ir lėčiau judėjo,
Tačiau baisus jis buvęs ir seime ir baliuj,
Ir buvo kalbama, kad žodžiais gilti gali.
Jis taip mokėdavęs piktai juokus sudėti,
Kad net kalendoriuj galėtum juos įdėti;
Kadais turtingas buvo, tik, kaip žmonės šneka,
Jis tėvo palikimo jau senai neteko:
Praleido jį plačiajam figuruodams sviete;
Dabar tarnaut pradėjo del reikšmės paviete.
Labai medžioklę mėgo: tai del malonumo,
Tai jau del to, kad jam miškuos ragų skambumai
Primindavo anuos laikus garsius triukšmingus,
Kai jis turėjo dar šaulius, šunis skaitlingus;
Dabar iš viso jau tik du šunis turėjo,
Ir dar del vieno jų greitumo ginčas ėjo!
Tad eidamas iš lėto tik ūsus sau taisė
Ir, juokdamos nuodingai, nieko jau nepaisė:
»Bajors be laipsnio ir šunelis beuodegis
Vienoki – uodega šun reikalinga, regis?
O Tamsta striukume greitumą nori girti?
Bet Tamstos čia teta, galėsim tad patirti
Iš jos. Nors pana Telimena ir tarp rusų
Gyveno, nors nematė ji medžioklių mūsų,
Bet jas pažįsta ji geriau už mūs jaunimą,
Nes metai jau savaime duoda prityrimą«.
Ir Tadas, užkluptas barnies tos netikėtai,
Sumišęs mąstė, ką čia reiktų jam pradėti,
Bet žvelgdams į rivalį neparodė baimės...
Tik Podkomožio čiaudėjims, bendrajai laimei,
Sulaikė pykčio audrą. »Vivat« jam kartojo,
O jis tik tabakinę pirštuose kilnojo.
Auksinė tabakinė, deimantais sagstyta,
Su portretu karaliaus Stasio įstatytu.
Karalius Podkomožio tėvui ją aukojo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Asesoriaus ir Rejento ginčas dėl šunų įtraukia Tadą ir kodėl Asesoriaus žodžiai jį sutrikdo?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rejentas rankomis per stalą vaizduoja, kaip Striukis vijosi zuikį, ir taip garsiai šūkteli „capt!“, kad Tado ir jo kaimynės galvos, iki tol sukištos, staiga išsiskiria. Sutrikęs Tadas skubiai įsiterpia į ginčą ir pagiria Striukį, todėl Asesorius piktai atsisuka į jį. Asesorius pašiepia Tadą: Telimeną jis vadina Tado „teta“ ir siūlo jos paklausti, nes „metai jau savaime duoda prityrimą“. Tadui kaimynė atrodė jauna, todėl žodis „teta“ jam vėliau vis zirzia kaip įkyri musė. Ginčą laikinai nutraukia tik Podkomožio čiaudėjimas.
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.