Ponas Tadas378-380 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus76% kūrinio
378 psl.

Prieš mūsų frontą ir kitus atakon šaukė,

O kanonieriui ranką su ginklų nutraukiau.

Oi, Lenkai! Jums Tėvynė! aš žinau tai dailiai,

Aš Rykovas; man caras liepia, bet jūs gaila.

Kam Lenkai mums? Maskoliai te Maskvoj palieka,

Lenkijoj Lenkai; bet neklausia caras nieko!«

Teisėjas jam čia sako: »Ponai Kapitone,

Esi garbingas žmogus, žino mūsų šone

Visi, pas ką buvai, – visur gers vardas liko;

Bet už tą dovaną mielasis nesupyki,

Nenorim skriausti, duodam dukatus širdingai,

Surinkom juos, nes žinom, kad nesi turtingas«.

»Oi, jegrai! šaukė Rykovas, kur teko žūti!

Tai mano rota! o iš kaltės tojo Pluto!

Jis komendantas, carui teks jam atsakyti,

O jums tuos pinigus dar reik pasilaikyti;

Aš pats, tai juk turiu dar algą šiokią tokią,

Pakanka pončui, liekas dar taip pat tabokai.

O jus aš myliu, tenka kartais paulioti,

Pasikalbėt, užkąsti, ko tad man ieškoti.

379 psl.

Aš jus apginsiu, na, ir kai pradės tardyti,

Garbės jums žodis, bylą stengsiuos pataisyti.

Sakysiu, kad su vizitu mes jus aplankėm,

Išgėrėm, šokom, na paskui ir pasitrankėm,

O Plutas šaut įsakė, kaip ten prietykingai,

Mūšys tuoj, kuris baigėsi tik nelaimingai;

Tardytojams te Ponai auksą tą aukoja,

Nes sukinsis. O aš tai vėl jums pakartoju,

Ką sakęs tam bajorui su kardu ilguoju,

Kad Plutas pirmas vadas, aš esu antruoju:

Dar Plutas gyvas, gal jums pinklių užtaisyti,

Tai žūtumėt, nes tai gudruolis, teks matyti;

Jam reikia kimšt į gerklę banko popieriuką.

Na, ką gi, Pons bajore, kur turi peiliuką,

Ar jau buvai pas Plutą, kaip ten sukalbėjai?«

Gervazas dairosi tik, plikę glostinėja,

Ranka tik mostelėjęs, nesiįdomauja,

Lyg visa baigta. – Rykovas tačiau neliauja:

»Ar Plutas jau tylės, ar jau pasižadėjo?«

Jau Raktininkas pyksta, kam jį klausinėja;

380 psl.

Pakėlęs dičkį pirštą čia žemyn nuleido,

Paskui ranka pamojęs perkreipė tik veidą

Ir tarė: »Peiliuku savuoju aš prisiekiu,

Kad Plutas neišduos, jis nekalbės jau nieko!«

Paskui nuleido delnus ir pirštus atgniaužė,

Lyg rodos paslaptį iš pirštų tų išlaužė.

Klausytojai suprato Raktininko gestą

Ir nežinojo, kokį žodį jam primesti,

Visi tiktai tylėjo baldami kaip drobė.

Tik Rykovas pasakė: »Nešė vilkas grobį,

Ir jį pagrobė!« Podkomožis dar pridūrė:

»In pace requiescat«. – »Taip likimas burė!

Teisėjas tarė, bet nekaltas aš to kraujo«.

Čia kunigas, išgirdęs tą dalyką naują,

Į Raktininką žvelgdams tarė: »Vėl jau pinklės!

Sunki tai nuodėmė užmušti ir beginklį!

Uždraudžia Kristus keršyt priešui net didžiausiam!

Oi, Raktininke, sunkiai atsakyti gausi

Prieš Dievą. O atgauti gal tik tie malonę,

Kurie prasižengė tik pro publico bono.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.