Aš jus apginsiu, na, ir kai pradės tardyti,
Garbės jums žodis, bylą stengsiuos pataisyti.
Sakysiu, kad su vizitu mes jus aplankėm,
Išgėrėm, šokom, na paskui ir pasitrankėm,
O Plutas šaut įsakė, kaip ten prietykingai,
Mūšys tuoj, kuris baigėsi tik nelaimingai;
Tardytojams te Ponai auksą tą aukoja,
Nes sukinsis. O aš tai vėl jums pakartoju,
Ką sakęs tam bajorui su kardu ilguoju,
Kad Plutas pirmas vadas, aš esu antruoju:
Dar Plutas gyvas, gal jums pinklių užtaisyti,
Tai žūtumėt, nes tai gudruolis, teks matyti;
Jam reikia kimšt į gerklę banko popieriuką.
Na, ką gi, Pons bajore, kur turi peiliuką,
Ar jau buvai pas Plutą, kaip ten sukalbėjai?«
Gervazas dairosi tik, plikę glostinėja,
Ranka tik mostelėjęs, nesiįdomauja,
Lyg visa baigta. – Rykovas tačiau neliauja:
»Ar Plutas jau tylės, ar jau pasižadėjo?«
Jau Raktininkas pyksta, kam jį klausinėja;
Pakėlęs dičkį pirštą čia žemyn nuleido,
Paskui ranka pamojęs perkreipė tik veidą
Ir tarė: »Peiliuku savuoju aš prisiekiu,
Kad Plutas neišduos, jis nekalbės jau nieko!«
Paskui nuleido delnus ir pirštus atgniaužė,
Lyg rodos paslaptį iš pirštų tų išlaužė.
Klausytojai suprato Raktininko gestą
Ir nežinojo, kokį žodį jam primesti,
Visi tiktai tylėjo baldami kaip drobė.
Tik Rykovas pasakė: »Nešė vilkas grobį,
Ir jį pagrobė!« Podkomožis dar pridūrė:
»In pace requiescat«. – »Taip likimas burė!
Teisėjas tarė, bet nekaltas aš to kraujo«.
Čia kunigas, išgirdęs tą dalyką naują,
Į Raktininką žvelgdams tarė: »Vėl jau pinklės!
Sunki tai nuodėmė užmušti ir beginklį!
Uždraudžia Kristus keršyt priešui net didžiausiam!
Oi, Raktininke, sunkiai atsakyti gausi
Prieš Dievą. O atgauti gal tik tie malonę,
Kurie prasižengė tik pro publico bono.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.