Ponas Tadas379-381 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus76% kūrinio
379 psl.

Aš jus apginsiu, na, ir kai pradės tardyti,

Garbės jums žodis, bylą stengsiuos pataisyti.

Sakysiu, kad su vizitu mes jus aplankėm,

Išgėrėm, šokom, na paskui ir pasitrankėm,

O Plutas šaut įsakė, kaip ten prietykingai,

Mūšys tuoj, kuris baigėsi tik nelaimingai;

Tardytojams te Ponai auksą tą aukoja,

Nes sukinsis. O aš tai vėl jums pakartoju,

Ką sakęs tam bajorui su kardu ilguoju,

Kad Plutas pirmas vadas, aš esu antruoju:

Dar Plutas gyvas, gal jums pinklių užtaisyti,

Tai žūtumėt, nes tai gudruolis, teks matyti;

Jam reikia kimšt į gerklę banko popieriuką.

Na, ką gi, Pons bajore, kur turi peiliuką,

Ar jau buvai pas Plutą, kaip ten sukalbėjai?«

Gervazas dairosi tik, plikę glostinėja,

Ranka tik mostelėjęs, nesiįdomauja,

Lyg visa baigta. – Rykovas tačiau neliauja:

»Ar Plutas jau tylės, ar jau pasižadėjo?«

Jau Raktininkas pyksta, kam jį klausinėja;

380 psl.

Pakėlęs dičkį pirštą čia žemyn nuleido,

Paskui ranka pamojęs perkreipė tik veidą

Ir tarė: »Peiliuku savuoju aš prisiekiu,

Kad Plutas neišduos, jis nekalbės jau nieko!«

Paskui nuleido delnus ir pirštus atgniaužė,

Lyg rodos paslaptį iš pirštų tų išlaužė.

Klausytojai suprato Raktininko gestą

Ir nežinojo, kokį žodį jam primesti,

Visi tiktai tylėjo baldami kaip drobė.

Tik Rykovas pasakė: »Nešė vilkas grobį,

Ir jį pagrobė!« Podkomožis dar pridūrė:

»In pace requiescat«. – »Taip likimas burė!

Teisėjas tarė, bet nekaltas aš to kraujo«.

Čia kunigas, išgirdęs tą dalyką naują,

Į Raktininką žvelgdams tarė: »Vėl jau pinklės!

Sunki tai nuodėmė užmušti ir beginklį!

Uždraudžia Kristus keršyt priešui net didžiausiam!

Oi, Raktininke, sunkiai atsakyti gausi

Prieš Dievą. O atgauti gal tik tie malonę,

Kurie prasižengė tik pro publico bono.

381 psl.

Čia Raktininkas, ranką keldamas iš šono,

Tik mirksėdams kartojo: »Pro publico bono!«

Daugiau jau nekalbėta apie tąjį Plutą.

Veltui dvare ieškota, jo lyg ir nebūta,

Veltui vėliau už kūną dovanų žadėta,

Majoras dingo, lyg į žemę nugarmėtų.

Kur dingo: čia vienaip, tenai kitaip kartojo,

Bet kaip iš tikro, niekad nieks nesužinojo.

Veltui tik Raktininką klausinėjo žmonės;

Kartojo jis visiems vien »Pro publico bono«.

Tik Voiskis tai žinojo, bet tvirtumą rodė,

Tylėjo, nes jis Raktininkui davė žodį.

Derybas baigęs, menę Rykovas paliko,

O Kirminui įsakius, jon kariai atvyko,

Bajorai. Podkomožis taip jiems prakalbėjo:

»Taip, broliai! šiandien Dievas ginklui mūs padėjo,

Bet tiesiai aš turiu pranešt jums žinią tokią,

Kad iš tų mūšių kyla pasekmės nekokios.

Suklydome ir kaltės turime kiekvienas:

Štai Kunigas už tai, kad paskleidė naujienas;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl mūšio dalyviai turi palikti Lietuvą ir ką pasakotojas sako apie lenko pasiryžimą emigruoti?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Podkomožis paaiškina, kad karas su Rusija prasidės dar negreit, o kas kovojo su jegrais, Lietuvoje likti negali. Pasakotojas priduria: su caru susipykusiam lieka tik žūti kovoje „arba Sibire pūti“. Todėl Krikštytojas, Skustuvas, Tadas, Ąsotėlis ir kiti turi trauktis už Nemuno, o likusieji teisinsis, suversdami kaltę jiems ir Plutui. Podkomožis tikisi, kad pavasaris atneš naują aušrą ir jie grįš nugalėtojais. Pasakotojas taip pat sako, kad lenkas visada pasiryžęs palikti gimtinę ir kęsti vargą svetur, jei tik tiki, kad ir ten tarnauja Tėvynei. Tik Buchmanas siūlo rinkti komisiją, bet laiko tam nėra.

Rašiniui: EmigracijaTėvynėIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.