Nutraukė Kirminas, kur dingsim, Jūs Malone,
Jei nesitaikysi? Tai koks bus mūs rytojus?
Davei juk žodį«.
»Žodį savo pakartoju!
Pasakė Rykovas, kas man iš jūs žuvimo?
Jaučiu prie jūsų, Ponai Lenkai, palinkimą,
Linksmi jūs žmonės, galima su jum ulioti,
Jūs drąsūs žmonės, galima su jum kovoti.
Mūs rusų priežodis: kas vežimu važiuoja,
Patenka ir po juo; kas šiandien čia pirmuoju,
Rytoj gale; čia puoli, čia tave užpuola;
Už ką čia pykt? Kariai gyvena, kaip papuola.
Pralošus pykti? Očakovo juk dalykas
Toks kruvinas, po Ciurichu karių neliko,
Veik rotos netekau tenai pas Austerlicą;
Prieš jūs Kosciušką traukiausi nuo Raclavicų.
Buvau seržantas – tai būrys nuo dalgių žuvo.
O kas gi? Po Maciejovicais jam jau kliuvo:
Aš pats tenai durklu du bajoru nudėjau,
Viens buvo Makronovskis, su dalgiu jis ėjo
Prieš mūsų frontą ir kitus atakon šaukė,
O kanonieriui ranką su ginklų nutraukiau.
Oi, Lenkai! Jums Tėvynė! aš žinau tai dailiai,
Aš Rykovas; man caras liepia, bet jūs gaila.
Kam Lenkai mums? Maskoliai te Maskvoj palieka,
Lenkijoj Lenkai; bet neklausia caras nieko!«
Teisėjas jam čia sako: »Ponai Kapitone,
Esi garbingas žmogus, žino mūsų šone
Visi, pas ką buvai, – visur gers vardas liko;
Bet už tą dovaną mielasis nesupyki,
Nenorim skriausti, duodam dukatus širdingai,
Surinkom juos, nes žinom, kad nesi turtingas«.
»Oi, jegrai! šaukė Rykovas, kur teko žūti!
Tai mano rota! o iš kaltės tojo Pluto!
Jis komendantas, carui teks jam atsakyti,
O jums tuos pinigus dar reik pasilaikyti;
Aš pats, tai juk turiu dar algą šiokią tokią,
Pakanka pončui, liekas dar taip pat tabokai.
O jus aš myliu, tenka kartais paulioti,
Pasikalbėt, užkąsti, ko tad man ieškoti.
Aš jus apginsiu, na, ir kai pradės tardyti,
Garbės jums žodis, bylą stengsiuos pataisyti.
Sakysiu, kad su vizitu mes jus aplankėm,
Išgėrėm, šokom, na paskui ir pasitrankėm,
O Plutas šaut įsakė, kaip ten prietykingai,
Mūšys tuoj, kuris baigėsi tik nelaimingai;
Tardytojams te Ponai auksą tą aukoja,
Nes sukinsis. O aš tai vėl jums pakartoju,
Ką sakęs tam bajorui su kardu ilguoju,
Kad Plutas pirmas vadas, aš esu antruoju:
Dar Plutas gyvas, gal jums pinklių užtaisyti,
Tai žūtumėt, nes tai gudruolis, teks matyti;
Jam reikia kimšt į gerklę banko popieriuką.
Na, ką gi, Pons bajore, kur turi peiliuką,
Ar jau buvai pas Plutą, kaip ten sukalbėjai?«
Gervazas dairosi tik, plikę glostinėja,
Ranka tik mostelėjęs, nesiįdomauja,
Lyg visa baigta. – Rykovas tačiau neliauja:
»Ar Plutas jau tylės, ar jau pasižadėjo?«
Jau Raktininkas pyksta, kam jį klausinėja;
Pakėlęs dičkį pirštą čia žemyn nuleido,
Paskui ranka pamojęs perkreipė tik veidą
Ir tarė: »Peiliuku savuoju aš prisiekiu,
Kad Plutas neišduos, jis nekalbės jau nieko!«
Paskui nuleido delnus ir pirštus atgniaužė,
Lyg rodos paslaptį iš pirštų tų išlaužė.
Klausytojai suprato Raktininko gestą
Ir nežinojo, kokį žodį jam primesti,
Visi tiktai tylėjo baldami kaip drobė.
Tik Rykovas pasakė: »Nešė vilkas grobį,
Ir jį pagrobė!« Podkomožis dar pridūrė:
»In pace requiescat«. – »Taip likimas burė!
Teisėjas tarė, bet nekaltas aš to kraujo«.
Čia kunigas, išgirdęs tą dalyką naują,
Į Raktininką žvelgdams tarė: »Vėl jau pinklės!
Sunki tai nuodėmė užmušti ir beginklį!
Uždraudžia Kristus keršyt priešui net didžiausiam!
Oi, Raktininke, sunkiai atsakyti gausi
Prieš Dievą. O atgauti gal tik tie malonę,
Kurie prasižengė tik pro publico bono.
Čia Raktininkas, ranką keldamas iš šono,
Tik mirksėdams kartojo: »Pro publico bono!«
Daugiau jau nekalbėta apie tąjį Plutą.
Veltui dvare ieškota, jo lyg ir nebūta,
Veltui vėliau už kūną dovanų žadėta,
Majoras dingo, lyg į žemę nugarmėtų.
Kur dingo: čia vienaip, tenai kitaip kartojo,
Bet kaip iš tikro, niekad nieks nesužinojo.
Veltui tik Raktininką klausinėjo žmonės;
Kartojo jis visiems vien »Pro publico bono«.
Tik Voiskis tai žinojo, bet tvirtumą rodė,
Tylėjo, nes jis Raktininkui davė žodį.
Derybas baigęs, menę Rykovas paliko,
O Kirminui įsakius, jon kariai atvyko,
Bajorai. Podkomožis taip jiems prakalbėjo:
»Taip, broliai! šiandien Dievas ginklui mūs padėjo,
Bet tiesiai aš turiu pranešt jums žinią tokią,
Kad iš tų mūšių kyla pasekmės nekokios.
Suklydome ir kaltės turime kiekvienas:
Štai Kunigas už tai, kad paskleidė naujienas;
Bajorai, nemokėję su jomis apseiti.
Su Rusija dar karas prasidės negreitai,
Dabar gi, kas su jegrais kiek smarkiau kovojo,
Ilgiau negali pasilikti Lietuvoje;
Kunigaikštijon, Ponai, eikit tad laimingai,
Pirmiausia Mackus Krikštytojas ypatingai,
Skustuvas, Tadas, Ąsotėlis tuoj tetraukia
Už Nemuno, kur jų pulkai savieji laukia.
Tad, teisinantis mums, apkaltins jus pirmuosius
Ir Plutą, o apginsim likusius savuosius.
Tad lydime trumpam tik laikui: viltį turim,
Kad šis pavasaris mums naują aušrą buria,
Ir Lietuvon, kuri išleidžia jus klajoti,
Galėsit tuoj, kaip pergalėtojai, parjoti.
Teisėjas jūs kelionei paruošė jau visa,
O aš tai pinigų, kiek stengsiu, sukrapštysiu«.
Visiems bajorams Podkomožio žodžiai tiko,
Nes jei kas su caru šioj žemėj susipyko,
Tai susitaikymo negali jokio būti,
Ir turi žūt kovoj, arba Sibire pūti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kapitonas Rykovas kalba apie lenkus ir carą ir kodėl atsisako bajorų pinigų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rykovas sako, kad bajorų žūtis jam nieko neduotų: lenkai linksmi ir drąsūs, su jais galima ir uliot, ir kautis. Jis kovojo prieš Kosciušką ir žudė lenkus, bet supranta, kad jiems svarbi Tėvynė, o kariauja tik todėl, kad liepia caras. Pinigų jis nepriima: kaltas Plutas, o jam užtenka savo algos. Taip Mickevičius rodo, kad priešas yra ne kiekvienas rusas, o caro valdžia.
Rašiniui: Istorija
2. Kodėl mūšio dalyviai turi palikti Lietuvą ir ką pasakotojas sako apie lenko pasiryžimą emigruoti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Podkomožis paaiškina, kad karas su Rusija prasidės dar negreit, o kas kovojo su jegrais, Lietuvoje likti negali. Pasakotojas priduria: su caru susipykusiam lieka tik žūti kovoje „arba Sibire pūti“. Todėl Krikštytojas, Skustuvas, Tadas, Ąsotėlis ir kiti turi trauktis už Nemuno, o likusieji teisinsis, suversdami kaltę jiems ir Plutui. Podkomožis tikisi, kad pavasaris atneš naują aušrą ir jie grįš nugalėtojais. Pasakotojas taip pat sako, kad lenkas visada pasiryžęs palikti gimtinę ir kęsti vargą svetur, jei tik tiki, kad ir ten tarnauja Tėvynei. Tik Buchmanas siūlo rinkti komisiją, bet laiko tam nėra.
Rašiniui: EmigracijaTėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.