Ponas Tadas380-382 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus76% kūrinio
380 psl.

Pakėlęs dičkį pirštą čia žemyn nuleido,

Paskui ranka pamojęs perkreipė tik veidą

Ir tarė: »Peiliuku savuoju aš prisiekiu,

Kad Plutas neišduos, jis nekalbės jau nieko!«

Paskui nuleido delnus ir pirštus atgniaužė,

Lyg rodos paslaptį iš pirštų tų išlaužė.

Klausytojai suprato Raktininko gestą

Ir nežinojo, kokį žodį jam primesti,

Visi tiktai tylėjo baldami kaip drobė.

Tik Rykovas pasakė: »Nešė vilkas grobį,

Ir jį pagrobė!« Podkomožis dar pridūrė:

»In pace requiescat«. – »Taip likimas burė!

Teisėjas tarė, bet nekaltas aš to kraujo«.

Čia kunigas, išgirdęs tą dalyką naują,

Į Raktininką žvelgdams tarė: »Vėl jau pinklės!

Sunki tai nuodėmė užmušti ir beginklį!

Uždraudžia Kristus keršyt priešui net didžiausiam!

Oi, Raktininke, sunkiai atsakyti gausi

Prieš Dievą. O atgauti gal tik tie malonę,

Kurie prasižengė tik pro publico bono.

381 psl.

Čia Raktininkas, ranką keldamas iš šono,

Tik mirksėdams kartojo: »Pro publico bono!«

Daugiau jau nekalbėta apie tąjį Plutą.

Veltui dvare ieškota, jo lyg ir nebūta,

Veltui vėliau už kūną dovanų žadėta,

Majoras dingo, lyg į žemę nugarmėtų.

Kur dingo: čia vienaip, tenai kitaip kartojo,

Bet kaip iš tikro, niekad nieks nesužinojo.

Veltui tik Raktininką klausinėjo žmonės;

Kartojo jis visiems vien »Pro publico bono«.

Tik Voiskis tai žinojo, bet tvirtumą rodė,

Tylėjo, nes jis Raktininkui davė žodį.

Derybas baigęs, menę Rykovas paliko,

O Kirminui įsakius, jon kariai atvyko,

Bajorai. Podkomožis taip jiems prakalbėjo:

»Taip, broliai! šiandien Dievas ginklui mūs padėjo,

Bet tiesiai aš turiu pranešt jums žinią tokią,

Kad iš tų mūšių kyla pasekmės nekokios.

Suklydome ir kaltės turime kiekvienas:

Štai Kunigas už tai, kad paskleidė naujienas;

382 psl.

Bajorai, nemokėję su jomis apseiti.

Su Rusija dar karas prasidės negreitai,

Dabar gi, kas su jegrais kiek smarkiau kovojo,

Ilgiau negali pasilikti Lietuvoje;

Kunigaikštijon, Ponai, eikit tad laimingai,

Pirmiausia Mackus Krikštytojas ypatingai,

Skustuvas, Tadas, Ąsotėlis tuoj tetraukia

Už Nemuno, kur jų pulkai savieji laukia.

Tad, teisinantis mums, apkaltins jus pirmuosius

Ir Plutą, o apginsim likusius savuosius.

Tad lydime trumpam tik laikui: viltį turim,

Kad šis pavasaris mums naują aušrą buria,

Ir Lietuvon, kuri išleidžia jus klajoti,

Galėsit tuoj, kaip pergalėtojai, parjoti.

Teisėjas jūs kelionei paruošė jau visa,

O aš tai pinigų, kiek stengsiu, sukrapštysiu«.

Visiems bajorams Podkomožio žodžiai tiko,

Nes jei kas su caru šioj žemėj susipyko,

Tai susitaikymo negali jokio būti,

Ir turi žūt kovoj, arba Sibire pūti.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.