Bajorai apsidairė akimis liūdnomis
Ir atsidusę linktelėjo tik galvomis.
Nors Lenko žinoma pasaulyje galybė,
Kad jis labiau Tėvynę myli už gyvybę, –
Visuomet pasiryžęs jis gimtinę mesti,
Gyvent svetur varge ir panieką ten kęsti,
Su likimu kovojant, jei tik vadovauja
Jam viltis, kad Tėvynei ir svetur tarnauja.
Visi su mintimi išvykt tuojau sutiko;
Tik Buchmanui visai tas planas nepatiko.
Kovojant Buchmanas rimtai šalia stovėjo,
Bet į tarybas tai ir jis tuoj prisidėjo.
Jo nuomone, gers projektas, tačiau reikėtų
Šis tas pakeisti, dar ir nauja kas pridėti,
Komisiją legalę reiktų rinkt, balsuoti,
Kuri išaiškintų, koks tikslas emigruoti,
Būdus ir priemones ir daug kitų dalykų.
Nelaimė, laiko tik labai jau maža liko,
Tad Buchmano balsavimai tie neįvyko.
Tik skubinas bajorai, nes nėra jau laiko.
Tačiau Teisėjas Tadą menėje sulaiko
Ir taria Kunigui: »Jau laikas pasakyti,
O gal ir pats jau sužinojai, kaip matyti,
Kad Tadas Zosę jau suspėjo pamylėti.
Tad prieš išvyksiant rankos jos prašyt turėtų.
Tariaus su Telimena; nekliudyt žadėjo;
O Zosė irgi taikos su valia globėjų.
Jei laiko nėr dabar tam sakramentui duoti,
Tai, broli Ponai, reiktų juos bent sužieduoti
Prieš skiriantis; nes pats žinai, kad širdį jauną
Tentacijos įvairios kelyje pagauna;
O juk jei akimis pažvelgs tik į žiedelį,
Atmins tuoj, kad jau turi savąją mergelę,
Šalin pagundas tuoj žiedelis tas nuvaro, –
Oi, sutuoktuvių žiedas gera daug padaro.
»Prieš metų trisdešimt mane užafektavo
Pana Morta, atidavė man širdį savo.
Susižiedavome; bet Dievas taip neskyrė,
Ir aš našlaitis likęs daug vargų patyriau,
Nes pašaukė saviep man brangiąją Voiskaitę,
To mano gero draugo dukrą Hrečechaitę.
Ir primena man josios brangų atminimą,
Jos meilę vien tik žiedas šis susituokimui.
Kaskart į jį pažvelgus, prieš akis mieloji
Man stojasi ir Dievui aš už tai dėkoju,
Kad ištikimas jai aš išlikau, pirmiausiai,
Nors vyras jos nebuvęs, sens našlys likausi,
Nors turi Voiskis kitą gražią dar dukrelę
Ir dar panašią mano mylimai Mortelei!«
Tai taręs pažiūri į savo brangų žiedą,
Ir stambios ašaros lėtai per veidus rieda:
»Brolau, jis baigė, susižieduoti, rodos, tinka?
Jis myli, o teta ir mergina sutinka«.
Bet Tadas čia pribėga ir jausmingai taria:
»Kaip man atsidėkoti dėdei, kurs padarė
Tiek gera man, kurs rūpinas manim pirmiausia!
Oi, geras Dėde, būčiau aš kuo laimingiausias,
Jei sužiedavimo įgyčiau aš malonę,
Žinodams, kad tikrai turėsiu Zosę žmona.
Bet tarsiu atvirai: negali dar įvykti
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.