Tačiau Teisėjas Tadą menėje sulaiko
Ir taria Kunigui: »Jau laikas pasakyti,
O gal ir pats jau sužinojai, kaip matyti,
Kad Tadas Zosę jau suspėjo pamylėti.
Tad prieš išvyksiant rankos jos prašyt turėtų.
Tariaus su Telimena; nekliudyt žadėjo;
O Zosė irgi taikos su valia globėjų.
Jei laiko nėr dabar tam sakramentui duoti,
Tai, broli Ponai, reiktų juos bent sužieduoti
Prieš skiriantis; nes pats žinai, kad širdį jauną
Tentacijos įvairios kelyje pagauna;
O juk jei akimis pažvelgs tik į žiedelį,
Atmins tuoj, kad jau turi savąją mergelę,
Šalin pagundas tuoj žiedelis tas nuvaro, –
Oi, sutuoktuvių žiedas gera daug padaro.
»Prieš metų trisdešimt mane užafektavo
Pana Morta, atidavė man širdį savo.
Susižiedavome; bet Dievas taip neskyrė,
Ir aš našlaitis likęs daug vargų patyriau,
Nes pašaukė saviep man brangiąją Voiskaitę,
To mano gero draugo dukrą Hrečechaitę.
Ir primena man josios brangų atminimą,
Jos meilę vien tik žiedas šis susituokimui.
Kaskart į jį pažvelgus, prieš akis mieloji
Man stojasi ir Dievui aš už tai dėkoju,
Kad ištikimas jai aš išlikau, pirmiausiai,
Nors vyras jos nebuvęs, sens našlys likausi,
Nors turi Voiskis kitą gražią dar dukrelę
Ir dar panašią mano mylimai Mortelei!«
Tai taręs pažiūri į savo brangų žiedą,
Ir stambios ašaros lėtai per veidus rieda:
»Brolau, jis baigė, susižieduoti, rodos, tinka?
Jis myli, o teta ir mergina sutinka«.
Bet Tadas čia pribėga ir jausmingai taria:
»Kaip man atsidėkoti dėdei, kurs padarė
Tiek gera man, kurs rūpinas manim pirmiausia!
Oi, geras Dėde, būčiau aš kuo laimingiausias,
Jei sužiedavimo įgyčiau aš malonę,
Žinodams, kad tikrai turėsiu Zosę žmona.
Bet tarsiu atvirai: negali dar įvykti
Susižiedavimas, visaip gal atsitikti...
Daugiau neklauski... Jeigu Zosė laukti teiktųs,
Tai gal geresnio už mane jai ir nereiktų,
Gal savo ištverme aš meilę jai gaivinčiau,
Gal savo vardą dar garbe kiek padabinčiau,
Gal greit sugrįšime į brangiąją Tėvynę;
Tada, Dėdukai, tavo žodį prisiminęs,
Ant kelių atsiklaupęs sveikinsiu Zoselę,
Ir, jei laisva bus, paprašysiu jos rankelę.
Dabar apleidžiu Lietuvą ilgam gal laikui,
O čia gal mylimesnis Zosei pasitaiko:
Jos valios nerišu; prašyti pamilimo,
Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas«.
Kai tuos žodžius vaikinas jautriai taip kalbėjo,
Dvi ašaros kaip uogos jo veidais riedėjo,
Pirmiausia palietė žvilgsnius akių giliuosius,
Paskui nustrigo per jo veidus raudonuosius.
O Zosė klausėsi alkovoje domingai,
Pro plyšį žvalgydamos, tos kalbos slaptingos;
Girdėjo ji, kai Tadas drąsiai taip kalbėjo
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.