Ponas Tadas385-386 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus77% kūrinio
385 psl.

To mano gero draugo dukrą Hrečechaitę.

Ir primena man josios brangų atminimą,

Jos meilę vien tik žiedas šis susituokimui.

Kaskart į jį pažvelgus, prieš akis mieloji

Man stojasi ir Dievui aš už tai dėkoju,

Kad ištikimas jai aš išlikau, pirmiausiai,

Nors vyras jos nebuvęs, sens našlys likausi,

Nors turi Voiskis kitą gražią dar dukrelę

Ir dar panašią mano mylimai Mortelei!«

Tai taręs pažiūri į savo brangų žiedą,

Ir stambios ašaros lėtai per veidus rieda:

»Brolau, jis baigė, susižieduoti, rodos, tinka?

Jis myli, o teta ir mergina sutinka«.

Bet Tadas čia pribėga ir jausmingai taria:

»Kaip man atsidėkoti dėdei, kurs padarė

Tiek gera man, kurs rūpinas manim pirmiausia!

Oi, geras Dėde, būčiau aš kuo laimingiausias,

Jei sužiedavimo įgyčiau aš malonę,

Žinodams, kad tikrai turėsiu Zosę žmona.

Bet tarsiu atvirai: negali dar įvykti

386 psl.

Susižiedavimas, visaip gal atsitikti...

Daugiau neklauski... Jeigu Zosė laukti teiktųs,

Tai gal geresnio už mane jai ir nereiktų,

Gal savo ištverme aš meilę jai gaivinčiau,

Gal savo vardą dar garbe kiek padabinčiau,

Gal greit sugrįšime į brangiąją Tėvynę;

Tada, Dėdukai, tavo žodį prisiminęs,

Ant kelių atsiklaupęs sveikinsiu Zoselę,

Ir, jei laisva bus, paprašysiu jos rankelę.

Dabar apleidžiu Lietuvą ilgam gal laikui,

O čia gal mylimesnis Zosei pasitaiko:

Jos valios nerišu; prašyti pamilimo,

Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas«.

Kai tuos žodžius vaikinas jautriai taip kalbėjo,

Dvi ašaros kaip uogos jo veidais riedėjo,

Pirmiausia palietė žvilgsnius akių giliuosius,

Paskui nustrigo per jo veidus raudonuosius.

O Zosė klausėsi alkovoje domingai,

Pro plyšį žvalgydamos, tos kalbos slaptingos;

Girdėjo ji, kai Tadas drąsiai taip kalbėjo

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas atsisako susižieduoti su Zose prieš išvykdamas ir ką tai pasako apie jį?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Teisėjas siūlo jaunuosius bent sužieduoti ir pasakoja apie mirusią sužadėtinę Mortą, kuriai liko ištikimas. Tadas dėkoja dėdei, bet atsako, kad susižiedavimas dabar negali įvykti: jis išvyksta ilgam ir nenori rišti Zosės valios. Pirmiausia jis nori pasižymėti ir savo vardą papuošti garbe, o grįžęs, jei ji bus laisva, prašyti jos rankos. Tadas, neseniai lengvabūdiškai meilinęsis Telimenai, čia elgiasi atsakingai ir garbingai: meilės prašyti „Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas“. Zosė, slapta girdėjusi šiuos žodžius, padovanoja jam relikvijas atminimui.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.