Bajorai apsidairė akimis liūdnomis
Ir atsidusę linktelėjo tik galvomis.
Nors Lenko žinoma pasaulyje galybė,
Kad jis labiau Tėvynę myli už gyvybę, –
Visuomet pasiryžęs jis gimtinę mesti,
Gyvent svetur varge ir panieką ten kęsti,
Su likimu kovojant, jei tik vadovauja
Jam viltis, kad Tėvynei ir svetur tarnauja.
Visi su mintimi išvykt tuojau sutiko;
Tik Buchmanui visai tas planas nepatiko.
Kovojant Buchmanas rimtai šalia stovėjo,
Bet į tarybas tai ir jis tuoj prisidėjo.
Jo nuomone, gers projektas, tačiau reikėtų
Šis tas pakeisti, dar ir nauja kas pridėti,
Komisiją legalę reiktų rinkt, balsuoti,
Kuri išaiškintų, koks tikslas emigruoti,
Būdus ir priemones ir daug kitų dalykų.
Nelaimė, laiko tik labai jau maža liko,
Tad Buchmano balsavimai tie neįvyko.
Tik skubinas bajorai, nes nėra jau laiko.
Tačiau Teisėjas Tadą menėje sulaiko
Ir taria Kunigui: »Jau laikas pasakyti,
O gal ir pats jau sužinojai, kaip matyti,
Kad Tadas Zosę jau suspėjo pamylėti.
Tad prieš išvyksiant rankos jos prašyt turėtų.
Tariaus su Telimena; nekliudyt žadėjo;
O Zosė irgi taikos su valia globėjų.
Jei laiko nėr dabar tam sakramentui duoti,
Tai, broli Ponai, reiktų juos bent sužieduoti
Prieš skiriantis; nes pats žinai, kad širdį jauną
Tentacijos įvairios kelyje pagauna;
O juk jei akimis pažvelgs tik į žiedelį,
Atmins tuoj, kad jau turi savąją mergelę,
Šalin pagundas tuoj žiedelis tas nuvaro, –
Oi, sutuoktuvių žiedas gera daug padaro.
»Prieš metų trisdešimt mane užafektavo
Pana Morta, atidavė man širdį savo.
Susižiedavome; bet Dievas taip neskyrė,
Ir aš našlaitis likęs daug vargų patyriau,
Nes pašaukė saviep man brangiąją Voiskaitę,
To mano gero draugo dukrą Hrečechaitę.
Ir primena man josios brangų atminimą,
Jos meilę vien tik žiedas šis susituokimui.
Kaskart į jį pažvelgus, prieš akis mieloji
Man stojasi ir Dievui aš už tai dėkoju,
Kad ištikimas jai aš išlikau, pirmiausiai,
Nors vyras jos nebuvęs, sens našlys likausi,
Nors turi Voiskis kitą gražią dar dukrelę
Ir dar panašią mano mylimai Mortelei!«
Tai taręs pažiūri į savo brangų žiedą,
Ir stambios ašaros lėtai per veidus rieda:
»Brolau, jis baigė, susižieduoti, rodos, tinka?
Jis myli, o teta ir mergina sutinka«.
Bet Tadas čia pribėga ir jausmingai taria:
»Kaip man atsidėkoti dėdei, kurs padarė
Tiek gera man, kurs rūpinas manim pirmiausia!
Oi, geras Dėde, būčiau aš kuo laimingiausias,
Jei sužiedavimo įgyčiau aš malonę,
Žinodams, kad tikrai turėsiu Zosę žmona.
Bet tarsiu atvirai: negali dar įvykti
Susižiedavimas, visaip gal atsitikti...
Daugiau neklauski... Jeigu Zosė laukti teiktųs,
Tai gal geresnio už mane jai ir nereiktų,
Gal savo ištverme aš meilę jai gaivinčiau,
Gal savo vardą dar garbe kiek padabinčiau,
Gal greit sugrįšime į brangiąją Tėvynę;
Tada, Dėdukai, tavo žodį prisiminęs,
Ant kelių atsiklaupęs sveikinsiu Zoselę,
Ir, jei laisva bus, paprašysiu jos rankelę.
Dabar apleidžiu Lietuvą ilgam gal laikui,
O čia gal mylimesnis Zosei pasitaiko:
Jos valios nerišu; prašyti pamilimo,
Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas«.
Kai tuos žodžius vaikinas jautriai taip kalbėjo,
Dvi ašaros kaip uogos jo veidais riedėjo,
Pirmiausia palietė žvilgsnius akių giliuosius,
Paskui nustrigo per jo veidus raudonuosius.
O Zosė klausėsi alkovoje domingai,
Pro plyšį žvalgydamos, tos kalbos slaptingos;
Girdėjo ji, kai Tadas drąsiai taip kalbėjo
Apie jausmus, ir jos širdis tuoj sudrebėjo,
Dar matė ašaras jo giliose akyse.
Nors ir nestengė susivokti paslaptyse:
Kodel ją myli? ir kodel dabar nuliūsta?
Į kur išvyksta? kam dar ašaros jam plūsta?
Iš lūpų jauno vyro girdi ji per sieną,
Kad mylima ji, tai pirmoji jai naujiena.
Nubėgo tad pas savo mažą altorėlį,
Relikvijorių paėmė ir paveikslėlį:
Ten Genovaitė buvo atpiešta šventoji
Ir Švento Juozapo relikvija – briūnoji
Suknelė – einančių į porą jie globėjai;
Ir kambarin su šventenybėms toms įėjo.
»Vyksti taip greitai Tamsta? Tad prieš išvykimą
Aš duosiu Tamstai dovanėlę atminimui:
Tai Tamsta tas relikvijas, prašau, paimki
Ir paveikslėlį, na, ir Zosę atsiminki
Te Viešpats Dievas Tamstai gerą duos sveikatą
Ir te sugrįžtant Tamstą greitai mes pamatom«.
Nutilo ir galvutę tuoj kukliai nuleido,
O ašaros gausingos ritosi per veidus,
Ir Zosė taip nuleidus akutes stovėjo,
O ašaros kaip deimantai žemyn byrėjo.
Čia imdams Tadas dovanas tas pabučiuoja
Rankutę, tardams: »Ponia! aš jau negaišuoju,
Sudie, atmink mane ir būki pasirengus
Maldelę sukalbėt...« Daugiau kalbėt nestengė.
Kartu su Telimena Grafas čia įėjo
Ir jautriai skiriančiąsi porą pastebėjo;
Pečiais patraukęs, pratarė taip Telimenai:
»Koksai gražumas glūdi šioj mažutėj scenoj!
Siela štai piemenaitės skiriasi nuo kario,
Kaip valtis, kai ją audra jau nuo laivo varo!
Tikrai! jausmus ugnis didžiausia tur apnikti,
Kai turi širdį mylimą širdis palikti.
O laikas – vėjas: žvakę gal tiktai užpūsti,
Nes gaisras dar labiau nuo vėjo ima siusti.
Mylėt širdis manoji tik iš tolo gali.
Maniau, Soplica Ponai, man esi rivalis,
Laikiau tave tad priešu per apsirikimą, –
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Grafas kalba su Tadu prieš jiems išvykstant iš Soplicovo?
2. Kodėl Tadas atsisako susižieduoti su Zose prieš išvykdamas ir ką tai pasako apie jį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Teisėjas siūlo jaunuosius bent sužieduoti ir pasakoja apie mirusią sužadėtinę Mortą, kuriai liko ištikimas. Tadas dėkoja dėdei, bet atsako, kad susižiedavimas dabar negali įvykti: jis išvyksta ilgam ir nenori rišti Zosės valios. Pirmiausia jis nori pasižymėti ir savo vardą papuošti garbe, o grįžęs, jei ji bus laisva, prašyti jos rankos. Tadas, neseniai lengvabūdiškai meilinęsis Telimenai, čia elgiasi atsakingai ir garbingai: meilės prašyti „Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas“. Zosė, slapta girdėjusi šiuos žodžius, padovanoja jam relikvijas atminimui.
3. Kodėl mūšio dalyviai turi palikti Lietuvą ir ką pasakotojas sako apie lenko pasiryžimą emigruoti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Podkomožis paaiškina, kad karas su Rusija prasidės dar negreit, o kas kovojo su jegrais, Lietuvoje likti negali. Pasakotojas priduria: su caru susipykusiam lieka tik žūti kovoje „arba Sibire pūti“. Todėl Krikštytojas, Skustuvas, Tadas, Ąsotėlis ir kiti turi trauktis už Nemuno, o likusieji teisinsis, suversdami kaltę jiems ir Plutui. Podkomožis tikisi, kad pavasaris atneš naują aušrą ir jie grįš nugalėtojais. Pasakotojas taip pat sako, kad lenkas visada pasiryžęs palikti gimtinę ir kęsti vargą svetur, jei tik tiki, kad ir ten tarnauja Tėvynei. Tik Buchmanas siūlo rinkti komisiją, bet laiko tam nėra.
Rašiniui: EmigracijaTėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.