Ponas Tadas386-388 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus77% kūrinio
386 psl.

Susižiedavimas, visaip gal atsitikti...

Daugiau neklauski... Jeigu Zosė laukti teiktųs,

Tai gal geresnio už mane jai ir nereiktų,

Gal savo ištverme aš meilę jai gaivinčiau,

Gal savo vardą dar garbe kiek padabinčiau,

Gal greit sugrįšime į brangiąją Tėvynę;

Tada, Dėdukai, tavo žodį prisiminęs,

Ant kelių atsiklaupęs sveikinsiu Zoselę,

Ir, jei laisva bus, paprašysiu jos rankelę.

Dabar apleidžiu Lietuvą ilgam gal laikui,

O čia gal mylimesnis Zosei pasitaiko:

Jos valios nerišu; prašyti pamilimo,

Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas«.

Kai tuos žodžius vaikinas jautriai taip kalbėjo,

Dvi ašaros kaip uogos jo veidais riedėjo,

Pirmiausia palietė žvilgsnius akių giliuosius,

Paskui nustrigo per jo veidus raudonuosius.

O Zosė klausėsi alkovoje domingai,

Pro plyšį žvalgydamos, tos kalbos slaptingos;

Girdėjo ji, kai Tadas drąsiai taip kalbėjo

387 psl.

Apie jausmus, ir jos širdis tuoj sudrebėjo,

Dar matė ašaras jo giliose akyse.

Nors ir nestengė susivokti paslaptyse:

Kodel ją myli? ir kodel dabar nuliūsta?

Į kur išvyksta? kam dar ašaros jam plūsta?

Iš lūpų jauno vyro girdi ji per sieną,

Kad mylima ji, tai pirmoji jai naujiena.

Nubėgo tad pas savo mažą altorėlį,

Relikvijorių paėmė ir paveikslėlį:

Ten Genovaitė buvo atpiešta šventoji

Ir Švento Juozapo relikvija – briūnoji

Suknelė – einančių į porą jie globėjai;

Ir kambarin su šventenybėms toms įėjo.

»Vyksti taip greitai Tamsta? Tad prieš išvykimą

Aš duosiu Tamstai dovanėlę atminimui:

Tai Tamsta tas relikvijas, prašau, paimki

Ir paveikslėlį, na, ir Zosę atsiminki

Te Viešpats Dievas Tamstai gerą duos sveikatą

Ir te sugrįžtant Tamstą greitai mes pamatom«.

Nutilo ir galvutę tuoj kukliai nuleido,

388 psl.

O ašaros gausingos ritosi per veidus,

Ir Zosė taip nuleidus akutes stovėjo,

O ašaros kaip deimantai žemyn byrėjo.

Čia imdams Tadas dovanas tas pabučiuoja

Rankutę, tardams: »Ponia! aš jau negaišuoju,

Sudie, atmink mane ir būki pasirengus

Maldelę sukalbėt...« Daugiau kalbėt nestengė.

Kartu su Telimena Grafas čia įėjo

Ir jautriai skiriančiąsi porą pastebėjo;

Pečiais patraukęs, pratarė taip Telimenai:

»Koksai gražumas glūdi šioj mažutėj scenoj!

Siela štai piemenaitės skiriasi nuo kario,

Kaip valtis, kai ją audra jau nuo laivo varo!

Tikrai! jausmus ugnis didžiausia tur apnikti,

Kai turi širdį mylimą širdis palikti.

O laikas – vėjas: žvakę gal tiktai užpūsti,

Nes gaisras dar labiau nuo vėjo ima siusti.

Mylėt širdis manoji tik iš tolo gali.

Maniau, Soplica Ponai, man esi rivalis,

Laikiau tave tad priešu per apsirikimą, –

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.