Ponas Tadas387-388 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus77% kūrinio
387 psl.

Apie jausmus, ir jos širdis tuoj sudrebėjo,

Dar matė ašaras jo giliose akyse.

Nors ir nestengė susivokti paslaptyse:

Kodel ją myli? ir kodel dabar nuliūsta?

Į kur išvyksta? kam dar ašaros jam plūsta?

Iš lūpų jauno vyro girdi ji per sieną,

Kad mylima ji, tai pirmoji jai naujiena.

Nubėgo tad pas savo mažą altorėlį,

Relikvijorių paėmė ir paveikslėlį:

Ten Genovaitė buvo atpiešta šventoji

Ir Švento Juozapo relikvija – briūnoji

Suknelė – einančių į porą jie globėjai;

Ir kambarin su šventenybėms toms įėjo.

»Vyksti taip greitai Tamsta? Tad prieš išvykimą

Aš duosiu Tamstai dovanėlę atminimui:

Tai Tamsta tas relikvijas, prašau, paimki

Ir paveikslėlį, na, ir Zosę atsiminki

Te Viešpats Dievas Tamstai gerą duos sveikatą

Ir te sugrįžtant Tamstą greitai mes pamatom«.

Nutilo ir galvutę tuoj kukliai nuleido,

388 psl.

O ašaros gausingos ritosi per veidus,

Ir Zosė taip nuleidus akutes stovėjo,

O ašaros kaip deimantai žemyn byrėjo.

Čia imdams Tadas dovanas tas pabučiuoja

Rankutę, tardams: »Ponia! aš jau negaišuoju,

Sudie, atmink mane ir būki pasirengus

Maldelę sukalbėt...« Daugiau kalbėt nestengė.

Kartu su Telimena Grafas čia įėjo

Ir jautriai skiriančiąsi porą pastebėjo;

Pečiais patraukęs, pratarė taip Telimenai:

»Koksai gražumas glūdi šioj mažutėj scenoj!

Siela štai piemenaitės skiriasi nuo kario,

Kaip valtis, kai ją audra jau nuo laivo varo!

Tikrai! jausmus ugnis didžiausia tur apnikti,

Kai turi širdį mylimą širdis palikti.

O laikas – vėjas: žvakę gal tiktai užpūsti,

Nes gaisras dar labiau nuo vėjo ima siusti.

Mylėt širdis manoji tik iš tolo gali.

Maniau, Soplica Ponai, man esi rivalis,

Laikiau tave tad priešu per apsirikimą, –

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Grafas kalba su Tadu prieš jiems išvykstant iš Soplicovo?

Pasirink atsakymą

2. Kodėl Tadas atsisako susižieduoti su Zose prieš išvykdamas ir ką tai pasako apie jį?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Teisėjas siūlo jaunuosius bent sužieduoti ir pasakoja apie mirusią sužadėtinę Mortą, kuriai liko ištikimas. Tadas dėkoja dėdei, bet atsako, kad susižiedavimas dabar negali įvykti: jis išvyksta ilgam ir nenori rišti Zosės valios. Pirmiausia jis nori pasižymėti ir savo vardą papuošti garbe, o grįžęs, jei ji bus laisva, prašyti jos rankos. Tadas, neseniai lengvabūdiškai meilinęsis Telimenai, čia elgiasi atsakingai ir garbingai: meilės prašyti „Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas“. Zosė, slapta girdėjusi šiuos žodžius, padovanoja jam relikvijas atminimui.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.