O ašaros gausingos ritosi per veidus,
Ir Zosė taip nuleidus akutes stovėjo,
O ašaros kaip deimantai žemyn byrėjo.
Čia imdams Tadas dovanas tas pabučiuoja
Rankutę, tardams: »Ponia! aš jau negaišuoju,
Sudie, atmink mane ir būki pasirengus
Maldelę sukalbėt...« Daugiau kalbėt nestengė.
Kartu su Telimena Grafas čia įėjo
Ir jautriai skiriančiąsi porą pastebėjo;
Pečiais patraukęs, pratarė taip Telimenai:
»Koksai gražumas glūdi šioj mažutėj scenoj!
Siela štai piemenaitės skiriasi nuo kario,
Kaip valtis, kai ją audra jau nuo laivo varo!
Tikrai! jausmus ugnis didžiausia tur apnikti,
Kai turi širdį mylimą širdis palikti.
O laikas – vėjas: žvakę gal tiktai užpūsti,
Nes gaisras dar labiau nuo vėjo ima siusti.
Mylėt širdis manoji tik iš tolo gali.
Maniau, Soplica Ponai, man esi rivalis,
Laikiau tave tad priešu per apsirikimą, –
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Grafas kalba su Tadu prieš jiems išvykstant iš Soplicovo?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.