Ponas Tadas388 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus77% kūrinio
388 psl.

O ašaros gausingos ritosi per veidus,

Ir Zosė taip nuleidus akutes stovėjo,

O ašaros kaip deimantai žemyn byrėjo.

Čia imdams Tadas dovanas tas pabučiuoja

Rankutę, tardams: »Ponia! aš jau negaišuoju,

Sudie, atmink mane ir būki pasirengus

Maldelę sukalbėt...« Daugiau kalbėt nestengė.

Kartu su Telimena Grafas čia įėjo

Ir jautriai skiriančiąsi porą pastebėjo;

Pečiais patraukęs, pratarė taip Telimenai:

»Koksai gražumas glūdi šioj mažutėj scenoj!

Siela štai piemenaitės skiriasi nuo kario,

Kaip valtis, kai ją audra jau nuo laivo varo!

Tikrai! jausmus ugnis didžiausia tur apnikti,

Kai turi širdį mylimą širdis palikti.

O laikas – vėjas: žvakę gal tiktai užpūsti,

Nes gaisras dar labiau nuo vėjo ima siusti.

Mylėt širdis manoji tik iš tolo gali.

Maniau, Soplica Ponai, man esi rivalis,

Laikiau tave tad priešu per apsirikimą, –

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Grafas kalba su Tadu prieš jiems išvykstant iš Soplicovo?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.