Apie jausmus, ir jos širdis tuoj sudrebėjo,
Dar matė ašaras jo giliose akyse.
Nors ir nestengė susivokti paslaptyse:
Kodel ją myli? ir kodel dabar nuliūsta?
Į kur išvyksta? kam dar ašaros jam plūsta?
Iš lūpų jauno vyro girdi ji per sieną,
Kad mylima ji, tai pirmoji jai naujiena.
Nubėgo tad pas savo mažą altorėlį,
Relikvijorių paėmė ir paveikslėlį:
Ten Genovaitė buvo atpiešta šventoji
Ir Švento Juozapo relikvija – briūnoji
Suknelė – einančių į porą jie globėjai;
Ir kambarin su šventenybėms toms įėjo.
»Vyksti taip greitai Tamsta? Tad prieš išvykimą
Aš duosiu Tamstai dovanėlę atminimui:
Tai Tamsta tas relikvijas, prašau, paimki
Ir paveikslėlį, na, ir Zosę atsiminki
Te Viešpats Dievas Tamstai gerą duos sveikatą
Ir te sugrįžtant Tamstą greitai mes pamatom«.
Nutilo ir galvutę tuoj kukliai nuleido,
O ašaros gausingos ritosi per veidus,
Ir Zosė taip nuleidus akutes stovėjo,
O ašaros kaip deimantai žemyn byrėjo.
Čia imdams Tadas dovanas tas pabučiuoja
Rankutę, tardams: »Ponia! aš jau negaišuoju,
Sudie, atmink mane ir būki pasirengus
Maldelę sukalbėt...« Daugiau kalbėt nestengė.
Kartu su Telimena Grafas čia įėjo
Ir jautriai skiriančiąsi porą pastebėjo;
Pečiais patraukęs, pratarė taip Telimenai:
»Koksai gražumas glūdi šioj mažutėj scenoj!
Siela štai piemenaitės skiriasi nuo kario,
Kaip valtis, kai ją audra jau nuo laivo varo!
Tikrai! jausmus ugnis didžiausia tur apnikti,
Kai turi širdį mylimą širdis palikti.
O laikas – vėjas: žvakę gal tiktai užpūsti,
Nes gaisras dar labiau nuo vėjo ima siusti.
Mylėt širdis manoji tik iš tolo gali.
Maniau, Soplica Ponai, man esi rivalis,
Laikiau tave tad priešu per apsirikimą, –
Tai priežasčių viena to mūs susikirtimo.
Apsirikau, nes tu mylėjai piemenaitę,
O aš šią puikią Nimfą, kilniąją panaitę.
Te priešų kraujuose pranyksta mūs piktumai
Ir te nuo šiol tarp mūsų žydi taikingumai;
Tesprendžiasi kitaip tas ginčas nelabasis:
Kovokime, kas meilėj būsime pirmasis!
Abu čionai palikime kartu mūs meilę,
O skubinkim tenai, kur laukia savos eilės;
Kovokime su savo papročiais blogaisiais,
O priešus nugalėkime pečiais tvirtaisiais«.
Tai taręs, Telimenai metė žvilgsnį gilų,
Bet ji, nustebusi, nė žodžio neprabilo.
»Ir Ponas Grafas vyksta? perkirto Teisėjas.
Tikėki, Tamsta pasilikt ramiai galėjai.
Bajorą vargšą tai valdžia nubaust galėtų,
Bet Grafas juk tikrai nebūsi palytėtas;
Gerai Maskolių valdžią pažinai, man matos,
Tai išsipirkt galėsi net puse intratos«
»Negal tai, tarė Grafas, mano būdui tikti!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.