Ponas Tadas388-390 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus78% kūrinio
388 psl.

O ašaros gausingos ritosi per veidus,

Ir Zosė taip nuleidus akutes stovėjo,

O ašaros kaip deimantai žemyn byrėjo.

Čia imdams Tadas dovanas tas pabučiuoja

Rankutę, tardams: »Ponia! aš jau negaišuoju,

Sudie, atmink mane ir būki pasirengus

Maldelę sukalbėt...« Daugiau kalbėt nestengė.

Kartu su Telimena Grafas čia įėjo

Ir jautriai skiriančiąsi porą pastebėjo;

Pečiais patraukęs, pratarė taip Telimenai:

»Koksai gražumas glūdi šioj mažutėj scenoj!

Siela štai piemenaitės skiriasi nuo kario,

Kaip valtis, kai ją audra jau nuo laivo varo!

Tikrai! jausmus ugnis didžiausia tur apnikti,

Kai turi širdį mylimą širdis palikti.

O laikas – vėjas: žvakę gal tiktai užpūsti,

Nes gaisras dar labiau nuo vėjo ima siusti.

Mylėt širdis manoji tik iš tolo gali.

Maniau, Soplica Ponai, man esi rivalis,

Laikiau tave tad priešu per apsirikimą, –

389 psl.

Tai priežasčių viena to mūs susikirtimo.

Apsirikau, nes tu mylėjai piemenaitę,

O aš šią puikią Nimfą, kilniąją panaitę.

Te priešų kraujuose pranyksta mūs piktumai

Ir te nuo šiol tarp mūsų žydi taikingumai;

Tesprendžiasi kitaip tas ginčas nelabasis:

Kovokime, kas meilėj būsime pirmasis!

Abu čionai palikime kartu mūs meilę,

O skubinkim tenai, kur laukia savos eilės;

Kovokime su savo papročiais blogaisiais,

O priešus nugalėkime pečiais tvirtaisiais«.

Tai taręs, Telimenai metė žvilgsnį gilų,

Bet ji, nustebusi, nė žodžio neprabilo.

»Ir Ponas Grafas vyksta? perkirto Teisėjas.

Tikėki, Tamsta pasilikt ramiai galėjai.

Bajorą vargšą tai valdžia nubaust galėtų,

Bet Grafas juk tikrai nebūsi palytėtas;

Gerai Maskolių valdžią pažinai, man matos,

Tai išsipirkt galėsi net puse intratos«

»Negal tai, tarė Grafas, mano būdui tikti!

390 psl.

Neesant mylimam, bent karžygiu reik likti;

Jei meilėj pastangos man baigias nelaimingai,

Jei jau širdis menka, bent bus ranka galinga«.

Čia Telimena klausia: »Kas mylėt neduoda

Ir būt laimingam Tamstai?« – »Tas likimas juodas,

Pasakė Grafas, nujautimas nelaimingas,

Kurs traukia vis tolyn, darbai vis ypatingi.

Tikrai rengiausi šiandien garbei Telimenos

Sudėti auką ten, pas aukurą Himeno,

Bet rodo tas jaunuolis gražų taip dalyką:

Laisvai nuo sutuoktuvių šalinas vainiko

Ir eina savo širdį išmėgint sunkumuos

Nepastovaus likimo ir pavojingumuos

Karų, tad gema man taip pat nauja epoka!

Jau skamba žygių atbalsys Birbante-rokkoj:

Kad tai tas atbalsys pasiektų ir Lenkiją!«

Pasakė tai, didingai keldams kalaviją.

»Taigi, pasakė Kirminas, reik Tamstai joti,

Tik pinigų paimk, tai suformuosi rotą;

Prancūzai iš Potockio Vlado juk stebėjos

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Grafas kalba su Tadu prieš jiems išvykstant iš Soplicovo?

Pasirink atsakymą

2. Kaip Kirminas atsisveikina su Grafu ir Tadu ir kodėl taip ir nepasako Tadui, kad yra jo tėvas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Grafui, kuris kalba apie karžygio žygius, Kirminas praktiškai pataria pasiimti pinigų ir suformuoti rotą, nes kariuomenei labiausiai trūksta lėšų. Tadą jis palaimina, uždėjęs rankas jam ant galvos: „Sūnau! te Dievas tave gina!“, ir pravirksta. Tadui tai skamba kaip kunigo žodis, o skaitytojas žino, kad taip kalba tėvas. Teisėjas stebisi, kad sūnus išvyksta nepažinęs tėvo. Kirminas atsako nenorįs sūnui sakyti, kad „tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti“, ir šią tylą aukojąs Dievui už savo nuodėmes. Tylėjimas tampa jo atgailos dalimi.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.