Neesant mylimam, bent karžygiu reik likti;
Jei meilėj pastangos man baigias nelaimingai,
Jei jau širdis menka, bent bus ranka galinga«.
Čia Telimena klausia: »Kas mylėt neduoda
Ir būt laimingam Tamstai?« – »Tas likimas juodas,
Pasakė Grafas, nujautimas nelaimingas,
Kurs traukia vis tolyn, darbai vis ypatingi.
Tikrai rengiausi šiandien garbei Telimenos
Sudėti auką ten, pas aukurą Himeno,
Bet rodo tas jaunuolis gražų taip dalyką:
Laisvai nuo sutuoktuvių šalinas vainiko
Ir eina savo širdį išmėgint sunkumuos
Nepastovaus likimo ir pavojingumuos
Karų, tad gema man taip pat nauja epoka!
Jau skamba žygių atbalsys Birbante-rokkoj:
Kad tai tas atbalsys pasiektų ir Lenkiją!«
Pasakė tai, didingai keldams kalaviją.
»Taigi, pasakė Kirminas, reik Tamstai joti,
Tik pinigų paimk, tai suformuosi rotą;
Prancūzai iš Potockio Vlado juk stebėjos
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Kirminas atsisveikina su Grafu ir Tadu ir kodėl taip ir nepasako Tadui, kad yra jo tėvas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Grafui, kuris kalba apie karžygio žygius, Kirminas praktiškai pataria pasiimti pinigų ir suformuoti rotą, nes kariuomenei labiausiai trūksta lėšų. Tadą jis palaimina, uždėjęs rankas jam ant galvos: „Sūnau! te Dievas tave gina!“, ir pravirksta. Tadui tai skamba kaip kunigo žodis, o skaitytojas žino, kad taip kalba tėvas. Teisėjas stebisi, kad sūnus išvyksta nepažinęs tėvo. Kirminas atsako nenorįs sūnui sakyti, kad „tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti“, ir šią tylą aukojąs Dievui už savo nuodėmes. Tylėjimas tampa jo atgailos dalimi.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.