Tai priežasčių viena to mūs susikirtimo.
Apsirikau, nes tu mylėjai piemenaitę,
O aš šią puikią Nimfą, kilniąją panaitę.
Te priešų kraujuose pranyksta mūs piktumai
Ir te nuo šiol tarp mūsų žydi taikingumai;
Tesprendžiasi kitaip tas ginčas nelabasis:
Kovokime, kas meilėj būsime pirmasis!
Abu čionai palikime kartu mūs meilę,
O skubinkim tenai, kur laukia savos eilės;
Kovokime su savo papročiais blogaisiais,
O priešus nugalėkime pečiais tvirtaisiais«.
Tai taręs, Telimenai metė žvilgsnį gilų,
Bet ji, nustebusi, nė žodžio neprabilo.
»Ir Ponas Grafas vyksta? perkirto Teisėjas.
Tikėki, Tamsta pasilikt ramiai galėjai.
Bajorą vargšą tai valdžia nubaust galėtų,
Bet Grafas juk tikrai nebūsi palytėtas;
Gerai Maskolių valdžią pažinai, man matos,
Tai išsipirkt galėsi net puse intratos«
»Negal tai, tarė Grafas, mano būdui tikti!
Neesant mylimam, bent karžygiu reik likti;
Jei meilėj pastangos man baigias nelaimingai,
Jei jau širdis menka, bent bus ranka galinga«.
Čia Telimena klausia: »Kas mylėt neduoda
Ir būt laimingam Tamstai?« – »Tas likimas juodas,
Pasakė Grafas, nujautimas nelaimingas,
Kurs traukia vis tolyn, darbai vis ypatingi.
Tikrai rengiausi šiandien garbei Telimenos
Sudėti auką ten, pas aukurą Himeno,
Bet rodo tas jaunuolis gražų taip dalyką:
Laisvai nuo sutuoktuvių šalinas vainiko
Ir eina savo širdį išmėgint sunkumuos
Nepastovaus likimo ir pavojingumuos
Karų, tad gema man taip pat nauja epoka!
Jau skamba žygių atbalsys Birbante-rokkoj:
Kad tai tas atbalsys pasiektų ir Lenkiją!«
Pasakė tai, didingai keldams kalaviją.
»Taigi, pasakė Kirminas, reik Tamstai joti,
Tik pinigų paimk, tai suformuosi rotą;
Prancūzai iš Potockio Vlado juk stebėjos
Del miliono iždui; taipgi negailėjo
Ir Domas Radvila, kuris, užstatęs savo
Turtus, net du regimentu juk suformavo.
Vyk, vyk, tik pinigų paimk; ten vyrai tinka,
Tik trūksta ten skatiko; gero Tamstai linkim«.
Čia Telimena telkia žvilgsnį išsklaidytą:
»Veltui, pasakė, jau tavęs nesulaikyti,
Manasis karžygy! į mūšį smelkdams galvą,
Pažvelki nors į savo mylimosios spalvą!
(Čia kaspiną paėmus nuo savos suknelės,
Tuoj Grafui prie krūtinės prisegė ženklelį.)
Te ši spalva tave ir nuo patrankų gina,
Nuo durtuvų, taip pat prieš lietų net sierinį,
O karžygio darbais plačiai kai pagarsėsi,
Kai nemirtingus laurus po kovų uždėsi
Ant kruvinų šarvų ir šalmo savo tvirto,
Pažvelk tada vėl į ženklelį tau paskirtą,
Atmink tada uždėjusią jį ranką šitą!«
Ir ranką padavė. – Ją, ant kelies parkritęs,
Pons Grafas pabučiavo; čia akis jau kelia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.