To mano gero draugo dukrą Hrečechaitę.
Ir primena man josios brangų atminimą,
Jos meilę vien tik žiedas šis susituokimui.
Kaskart į jį pažvelgus, prieš akis mieloji
Man stojasi ir Dievui aš už tai dėkoju,
Kad ištikimas jai aš išlikau, pirmiausiai,
Nors vyras jos nebuvęs, sens našlys likausi,
Nors turi Voiskis kitą gražią dar dukrelę
Ir dar panašią mano mylimai Mortelei!«
Tai taręs pažiūri į savo brangų žiedą,
Ir stambios ašaros lėtai per veidus rieda:
»Brolau, jis baigė, susižieduoti, rodos, tinka?
Jis myli, o teta ir mergina sutinka«.
Bet Tadas čia pribėga ir jausmingai taria:
»Kaip man atsidėkoti dėdei, kurs padarė
Tiek gera man, kurs rūpinas manim pirmiausia!
Oi, geras Dėde, būčiau aš kuo laimingiausias,
Jei sužiedavimo įgyčiau aš malonę,
Žinodams, kad tikrai turėsiu Zosę žmona.
Bet tarsiu atvirai: negali dar įvykti
Susižiedavimas, visaip gal atsitikti...
Daugiau neklauski... Jeigu Zosė laukti teiktųs,
Tai gal geresnio už mane jai ir nereiktų,
Gal savo ištverme aš meilę jai gaivinčiau,
Gal savo vardą dar garbe kiek padabinčiau,
Gal greit sugrįšime į brangiąją Tėvynę;
Tada, Dėdukai, tavo žodį prisiminęs,
Ant kelių atsiklaupęs sveikinsiu Zoselę,
Ir, jei laisva bus, paprašysiu jos rankelę.
Dabar apleidžiu Lietuvą ilgam gal laikui,
O čia gal mylimesnis Zosei pasitaiko:
Jos valios nerišu; prašyti pamilimo,
Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas«.
Kai tuos žodžius vaikinas jautriai taip kalbėjo,
Dvi ašaros kaip uogos jo veidais riedėjo,
Pirmiausia palietė žvilgsnius akių giliuosius,
Paskui nustrigo per jo veidus raudonuosius.
O Zosė klausėsi alkovoje domingai,
Pro plyšį žvalgydamos, tos kalbos slaptingos;
Girdėjo ji, kai Tadas drąsiai taip kalbėjo
Apie jausmus, ir jos širdis tuoj sudrebėjo,
Dar matė ašaras jo giliose akyse.
Nors ir nestengė susivokti paslaptyse:
Kodel ją myli? ir kodel dabar nuliūsta?
Į kur išvyksta? kam dar ašaros jam plūsta?
Iš lūpų jauno vyro girdi ji per sieną,
Kad mylima ji, tai pirmoji jai naujiena.
Nubėgo tad pas savo mažą altorėlį,
Relikvijorių paėmė ir paveikslėlį:
Ten Genovaitė buvo atpiešta šventoji
Ir Švento Juozapo relikvija – briūnoji
Suknelė – einančių į porą jie globėjai;
Ir kambarin su šventenybėms toms įėjo.
»Vyksti taip greitai Tamsta? Tad prieš išvykimą
Aš duosiu Tamstai dovanėlę atminimui:
Tai Tamsta tas relikvijas, prašau, paimki
Ir paveikslėlį, na, ir Zosę atsiminki
Te Viešpats Dievas Tamstai gerą duos sveikatą
Ir te sugrįžtant Tamstą greitai mes pamatom«.
Nutilo ir galvutę tuoj kukliai nuleido,
O ašaros gausingos ritosi per veidus,
Ir Zosė taip nuleidus akutes stovėjo,
O ašaros kaip deimantai žemyn byrėjo.
Čia imdams Tadas dovanas tas pabučiuoja
Rankutę, tardams: »Ponia! aš jau negaišuoju,
Sudie, atmink mane ir būki pasirengus
Maldelę sukalbėt...« Daugiau kalbėt nestengė.
Kartu su Telimena Grafas čia įėjo
Ir jautriai skiriančiąsi porą pastebėjo;
Pečiais patraukęs, pratarė taip Telimenai:
»Koksai gražumas glūdi šioj mažutėj scenoj!
Siela štai piemenaitės skiriasi nuo kario,
Kaip valtis, kai ją audra jau nuo laivo varo!
Tikrai! jausmus ugnis didžiausia tur apnikti,
Kai turi širdį mylimą širdis palikti.
O laikas – vėjas: žvakę gal tiktai užpūsti,
Nes gaisras dar labiau nuo vėjo ima siusti.
Mylėt širdis manoji tik iš tolo gali.
Maniau, Soplica Ponai, man esi rivalis,
Laikiau tave tad priešu per apsirikimą, –
Tai priežasčių viena to mūs susikirtimo.
Apsirikau, nes tu mylėjai piemenaitę,
O aš šią puikią Nimfą, kilniąją panaitę.
Te priešų kraujuose pranyksta mūs piktumai
Ir te nuo šiol tarp mūsų žydi taikingumai;
Tesprendžiasi kitaip tas ginčas nelabasis:
Kovokime, kas meilėj būsime pirmasis!
Abu čionai palikime kartu mūs meilę,
O skubinkim tenai, kur laukia savos eilės;
Kovokime su savo papročiais blogaisiais,
O priešus nugalėkime pečiais tvirtaisiais«.
Tai taręs, Telimenai metė žvilgsnį gilų,
Bet ji, nustebusi, nė žodžio neprabilo.
»Ir Ponas Grafas vyksta? perkirto Teisėjas.
Tikėki, Tamsta pasilikt ramiai galėjai.
Bajorą vargšą tai valdžia nubaust galėtų,
Bet Grafas juk tikrai nebūsi palytėtas;
Gerai Maskolių valdžią pažinai, man matos,
Tai išsipirkt galėsi net puse intratos«
»Negal tai, tarė Grafas, mano būdui tikti!
Neesant mylimam, bent karžygiu reik likti;
Jei meilėj pastangos man baigias nelaimingai,
Jei jau širdis menka, bent bus ranka galinga«.
Čia Telimena klausia: »Kas mylėt neduoda
Ir būt laimingam Tamstai?« – »Tas likimas juodas,
Pasakė Grafas, nujautimas nelaimingas,
Kurs traukia vis tolyn, darbai vis ypatingi.
Tikrai rengiausi šiandien garbei Telimenos
Sudėti auką ten, pas aukurą Himeno,
Bet rodo tas jaunuolis gražų taip dalyką:
Laisvai nuo sutuoktuvių šalinas vainiko
Ir eina savo širdį išmėgint sunkumuos
Nepastovaus likimo ir pavojingumuos
Karų, tad gema man taip pat nauja epoka!
Jau skamba žygių atbalsys Birbante-rokkoj:
Kad tai tas atbalsys pasiektų ir Lenkiją!«
Pasakė tai, didingai keldams kalaviją.
»Taigi, pasakė Kirminas, reik Tamstai joti,
Tik pinigų paimk, tai suformuosi rotą;
Prancūzai iš Potockio Vlado juk stebėjos
Del miliono iždui; taipgi negailėjo
Ir Domas Radvila, kuris, užstatęs savo
Turtus, net du regimentu juk suformavo.
Vyk, vyk, tik pinigų paimk; ten vyrai tinka,
Tik trūksta ten skatiko; gero Tamstai linkim«.
Čia Telimena telkia žvilgsnį išsklaidytą:
»Veltui, pasakė, jau tavęs nesulaikyti,
Manasis karžygy! į mūšį smelkdams galvą,
Pažvelki nors į savo mylimosios spalvą!
(Čia kaspiną paėmus nuo savos suknelės,
Tuoj Grafui prie krūtinės prisegė ženklelį.)
Te ši spalva tave ir nuo patrankų gina,
Nuo durtuvų, taip pat prieš lietų net sierinį,
O karžygio darbais plačiai kai pagarsėsi,
Kai nemirtingus laurus po kovų uždėsi
Ant kruvinų šarvų ir šalmo savo tvirto,
Pažvelk tada vėl į ženklelį tau paskirtą,
Atmink tada uždėjusią jį ranką šitą!«
Ir ranką padavė. – Ją, ant kelies parkritęs,
Pons Grafas pabučiavo; čia akis jau kelia
Į aukštį Telimena, traukdama skarelę,
Nes mato ji taip didį Grafo sujudimą,
Tad dūsauja, bet mano, gal apsirikimas.
Bet čia Teisėjas taria: »Mano Grafe, laikas«.
O Kunigas: »Gana jau! šaukia, mano vaikai!
Pons skubinkis«. Taip išskiria kartu abu tie seniai
Jausmingą porą, ir apleist ji turi menę.
Tuo tarpu ponas Tadas apkabino savo
Dėduką ir į ranką Kirminui bučiavo.
Čia Kirminas minutei Tadą sutūrėjo
Ir, ant galvos rankas jam kryžiavai uždėjęs,
Pasakė jam: »Sūnau! te Dievas tave gina!«
Pravirko ... Ir tuojau už durų jau vaikinas.
»Tad kaip? Teisėjas klausia, kaip gi, mielas broli?
Vis nepažįsta tėvo dar sūnus ik šiolei,
Net iškeliaudams!« – »Ne..., tik kunigas pasakė.
(Čia ašaroms gausioms paplūdo jojo akys.)
Ir kam gi prieš išvykstant jam dar paminėti,
Kad tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti?
Norėjau pasakyt, ir, Dievas mato, laukiau,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Grafas kalba su Tadu prieš jiems išvykstant iš Soplicovo?
2. Kodėl Tadas atsisako susižieduoti su Zose prieš išvykdamas ir ką tai pasako apie jį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Teisėjas siūlo jaunuosius bent sužieduoti ir pasakoja apie mirusią sužadėtinę Mortą, kuriai liko ištikimas. Tadas dėkoja dėdei, bet atsako, kad susižiedavimas dabar negali įvykti: jis išvyksta ilgam ir nenori rišti Zosės valios. Pirmiausia jis nori pasižymėti ir savo vardą papuošti garbe, o grįžęs, jei ji bus laisva, prašyti jos rankos. Tadas, neseniai lengvabūdiškai meilinęsis Telimenai, čia elgiasi atsakingai ir garbingai: meilės prašyti „Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas“. Zosė, slapta girdėjusi šiuos žodžius, padovanoja jam relikvijas atminimui.
3. Kaip Kirminas atsisveikina su Grafu ir Tadu ir kodėl taip ir nepasako Tadui, kad yra jo tėvas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Grafui, kuris kalba apie karžygio žygius, Kirminas praktiškai pataria pasiimti pinigų ir suformuoti rotą, nes kariuomenei labiausiai trūksta lėšų. Tadą jis palaimina, uždėjęs rankas jam ant galvos: „Sūnau! te Dievas tave gina!“, ir pravirksta. Tadui tai skamba kaip kunigo žodis, o skaitytojas žino, kad taip kalba tėvas. Teisėjas stebisi, kad sūnus išvyksta nepažinęs tėvo. Kirminas atsako nenorįs sūnui sakyti, kad „tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti“, ir šią tylą aukojąs Dievui už savo nuodėmes. Tylėjimas tampa jo atgailos dalimi.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.