Ponas Tadas390-392 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus78% kūrinio
390 psl.

Neesant mylimam, bent karžygiu reik likti;

Jei meilėj pastangos man baigias nelaimingai,

Jei jau širdis menka, bent bus ranka galinga«.

Čia Telimena klausia: »Kas mylėt neduoda

Ir būt laimingam Tamstai?« – »Tas likimas juodas,

Pasakė Grafas, nujautimas nelaimingas,

Kurs traukia vis tolyn, darbai vis ypatingi.

Tikrai rengiausi šiandien garbei Telimenos

Sudėti auką ten, pas aukurą Himeno,

Bet rodo tas jaunuolis gražų taip dalyką:

Laisvai nuo sutuoktuvių šalinas vainiko

Ir eina savo širdį išmėgint sunkumuos

Nepastovaus likimo ir pavojingumuos

Karų, tad gema man taip pat nauja epoka!

Jau skamba žygių atbalsys Birbante-rokkoj:

Kad tai tas atbalsys pasiektų ir Lenkiją!«

Pasakė tai, didingai keldams kalaviją.

»Taigi, pasakė Kirminas, reik Tamstai joti,

Tik pinigų paimk, tai suformuosi rotą;

Prancūzai iš Potockio Vlado juk stebėjos

391 psl.

Del miliono iždui; taipgi negailėjo

Ir Domas Radvila, kuris, užstatęs savo

Turtus, net du regimentu juk suformavo.

Vyk, vyk, tik pinigų paimk; ten vyrai tinka,

Tik trūksta ten skatiko; gero Tamstai linkim«.

Čia Telimena telkia žvilgsnį išsklaidytą:

»Veltui, pasakė, jau tavęs nesulaikyti,

Manasis karžygy! į mūšį smelkdams galvą,

Pažvelki nors į savo mylimosios spalvą!

(Čia kaspiną paėmus nuo savos suknelės,

Tuoj Grafui prie krūtinės prisegė ženklelį.)

Te ši spalva tave ir nuo patrankų gina,

Nuo durtuvų, taip pat prieš lietų net sierinį,

O karžygio darbais plačiai kai pagarsėsi,

Kai nemirtingus laurus po kovų uždėsi

Ant kruvinų šarvų ir šalmo savo tvirto,

Pažvelk tada vėl į ženklelį tau paskirtą,

Atmink tada uždėjusią jį ranką šitą!«

Ir ranką padavė. – Ją, ant kelies parkritęs,

Pons Grafas pabučiavo; čia akis jau kelia

392 psl.

Į aukštį Telimena, traukdama skarelę,

Nes mato ji taip didį Grafo sujudimą,

Tad dūsauja, bet mano, gal apsirikimas.

Bet čia Teisėjas taria: »Mano Grafe, laikas«.

O Kunigas: »Gana jau! šaukia, mano vaikai!

Pons skubinkis«. Taip išskiria kartu abu tie seniai

Jausmingą porą, ir apleist ji turi menę.

Tuo tarpu ponas Tadas apkabino savo

Dėduką ir į ranką Kirminui bučiavo.

Čia Kirminas minutei Tadą sutūrėjo

Ir, ant galvos rankas jam kryžiavai uždėjęs,

Pasakė jam: »Sūnau! te Dievas tave gina!«

Pravirko ... Ir tuojau už durų jau vaikinas.

»Tad kaip? Teisėjas klausia, kaip gi, mielas broli?

Vis nepažįsta tėvo dar sūnus ik šiolei,

Net iškeliaudams!« – »Ne..., tik kunigas pasakė.

(Čia ašaroms gausioms paplūdo jojo akys.)

Ir kam gi prieš išvykstant jam dar paminėti,

Kad tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti?

Norėjau pasakyt, ir, Dievas mato, laukiau,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.