Ponas Tadas391-392 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus78% kūrinio
391 psl.

Del miliono iždui; taipgi negailėjo

Ir Domas Radvila, kuris, užstatęs savo

Turtus, net du regimentu juk suformavo.

Vyk, vyk, tik pinigų paimk; ten vyrai tinka,

Tik trūksta ten skatiko; gero Tamstai linkim«.

Čia Telimena telkia žvilgsnį išsklaidytą:

»Veltui, pasakė, jau tavęs nesulaikyti,

Manasis karžygy! į mūšį smelkdams galvą,

Pažvelki nors į savo mylimosios spalvą!

(Čia kaspiną paėmus nuo savos suknelės,

Tuoj Grafui prie krūtinės prisegė ženklelį.)

Te ši spalva tave ir nuo patrankų gina,

Nuo durtuvų, taip pat prieš lietų net sierinį,

O karžygio darbais plačiai kai pagarsėsi,

Kai nemirtingus laurus po kovų uždėsi

Ant kruvinų šarvų ir šalmo savo tvirto,

Pažvelk tada vėl į ženklelį tau paskirtą,

Atmink tada uždėjusią jį ranką šitą!«

Ir ranką padavė. – Ją, ant kelies parkritęs,

Pons Grafas pabučiavo; čia akis jau kelia

392 psl.

Į aukštį Telimena, traukdama skarelę,

Nes mato ji taip didį Grafo sujudimą,

Tad dūsauja, bet mano, gal apsirikimas.

Bet čia Teisėjas taria: »Mano Grafe, laikas«.

O Kunigas: »Gana jau! šaukia, mano vaikai!

Pons skubinkis«. Taip išskiria kartu abu tie seniai

Jausmingą porą, ir apleist ji turi menę.

Tuo tarpu ponas Tadas apkabino savo

Dėduką ir į ranką Kirminui bučiavo.

Čia Kirminas minutei Tadą sutūrėjo

Ir, ant galvos rankas jam kryžiavai uždėjęs,

Pasakė jam: »Sūnau! te Dievas tave gina!«

Pravirko ... Ir tuojau už durų jau vaikinas.

»Tad kaip? Teisėjas klausia, kaip gi, mielas broli?

Vis nepažįsta tėvo dar sūnus ik šiolei,

Net iškeliaudams!« – »Ne..., tik kunigas pasakė.

(Čia ašaroms gausioms paplūdo jojo akys.)

Ir kam gi prieš išvykstant jam dar paminėti,

Kad tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti?

Norėjau pasakyt, ir, Dievas mato, laukiau,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Kirminas atsisveikina su Grafu ir Tadu ir kodėl taip ir nepasako Tadui, kad yra jo tėvas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Grafui, kuris kalba apie karžygio žygius, Kirminas praktiškai pataria pasiimti pinigų ir suformuoti rotą, nes kariuomenei labiausiai trūksta lėšų. Tadą jis palaimina, uždėjęs rankas jam ant galvos: „Sūnau! te Dievas tave gina!“, ir pravirksta. Tadui tai skamba kaip kunigo žodis, o skaitytojas žino, kad taip kalba tėvas. Teisėjas stebisi, kad sūnus išvyksta nepažinęs tėvo. Kirminas atsako nenorįs sūnui sakyti, kad „tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti“, ir šią tylą aukojąs Dievui už savo nuodėmes. Tylėjimas tampa jo atgailos dalimi.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.